Ypatos erdvę mačiau visokią. Šį kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis – duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti lig labai toli ir labai aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos suvokti – galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios paraskvidekatriofobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjos iškvėpti iš savęs linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su diržais ant pilvo pakabinta armonika. Perbėgo per klavišus rankos pirštais ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavario pavėsyje ar „tiesiog raisto“ pašonėje.
               
Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
                 Kecvirtū naktely giron nakvojau.      
  
     Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata – armonininkas? dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume vienai mieliausių Marcinkonių krašte dainai.
     - Ypata, Jūs nukonkuruosite Tomą Vaisietą, - nusitaikęs akimirką pasakė Vidinis ir truktelėjęs man už rankovės: - Nagi!  Ką žinai, gal tai mudu visą likusį gyvenimą  gražiausiai atsiminsime?- Ir jau padėdamas Ypatai:
                Išgirdau girdėjau giron balselį
                Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

     Pasekdami patarimu- gero po truputį- dainavimą baigėme. Ypata pametėjo armoniką ant lovos ir, paėmęs Ypatą  su manimi už parankių, lydėjo tuos kelis žingsnius ligi nedidelio staliuko. Vis džiaugėsi, kad atėjome labai laiku ir viskas, kas ant stalo, tinka geriausiam suvartojimui. Tiesa, ant stalo kažin ko nebuvo, bet džiugiai žvilgtelėjau į prie kavos puodukų stovinčias taures.
- Po lašelį ir kunigui prie altoriaus galima. Mums galima daugiau,- vėliau pasakys Ypata, o tuokart neskubėdami ankštai sėdomės prie stalo, kol pagaliau atsiminęs savo sumanymą, užsispyrė Vidinis
- Palauk! Palauk! Nemanyk, ponas Ypata, kad atėjome papusryčiauti. Yra svarbesnių reikalų, bet norėčiau, kad jie tavęs neišgąsdintu.
- Žinau, Vidini, - atsiliepė Ypata. - Ir žinau, kad tiems reikalams visai nesvarbu, ar gąsdinuosi, ar ne. Nuo popiežiaus Grigaliaus XIII  laikų kalendoriai katalikų laike nesikeičia – po trijų dienų penktadienis ir birželio tryliktoji. Kaip dainoje tris dzienas kelaliu, o paskui... Man tai didelė liga. Mano nuosavas protas ir tas, kurį sugebu priimti iš pašalės jos negeba numalšinti. Tai organiškai įmontuota į mano esybę, kuomet ateina diena ir privalai bijoti dėl savęs - būsiu ar nebūsiu. Kai kas karietoje irgi laukia tos dienos, bet, žinoma, norėdami patirti jos pasekmę būtent šioje erdvėje.
- O-cho! Kokia kalba! Ir elastinga, ir garbi, ir gerai sukalta. Galėjai mums to nesakyti. Mes čia ir atėjome tau pasakyti, kad tavo įtarimai, jog mes laukiame, kas atsitiks birželio 13 d. tavo erdvėje labai neprotingai. Aš, pavyzdžiui, nieko prieš, kad padejuotum, paprakaituotum, drebėdamas pakaltum dantimis, bet - gink Dieve! - noriu, kad išliktume. Noriu, kad būtume karietoje ir... Ė, Pranuci, ko it liežuvį prarijęs. Atsakyk šiam ponui į jo įtarinėjimus.
- Aš irgi noriu, kad baigtųsi gerai. Labai gerai. Bet yra žmoguje, ko negali iš savęs išginti. Man išėjimas iš karietos labiau skaudus, negu tau laukimas penktadienio tryliktosios. Baigsis ji ir liga kaip Dievo ranka nuimta,- protingiau pasakiau, negu tikėjausi.
- Gerai, kad atėjote. Nors suprantu, kad nebuvo lengva.
- O tu žinai koks knygų skaičius sudaro Šventąjį Raštą? -netikėtai užlupo klausti Vidinis.
- Tu ką?  Pasijuokti atėjai man ligos belaukiant. Atsiprašau.
- Ir vis tik, - nenusileido Vidinis,- kiek knygų talpina Šventasis Raštas?
- Neprisimenu, kad kas taip blogai vertintų mano žinias. Bet jeigu jums tai būtina išgirsti- prašau, išgirskite. Šventąjį raštą sudaro  šešiasdešimt šešios knygos. Gal reikia kad išvardinčiau?
- Vieną pametei, Ypata. Tad nepersistenki. Štai! - Ir Vidinis ant abejų rankų delnų pasidėjo Ypatos padovanotą  knygą – segtuvą, kurioje buvo įsegti „Teisybės bijosi visi“ puslapiai: - Matot? Tai šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir vadinasi ji „Ypatos knyga“. Ypatos! Atsimink, o ir kitiems pasakyk, kaip mes dabar tau.
Ausis užgulė tyla. O pasui Ypata:
- Kad taip kalbėtų Tomas, manyčiau, vaidina. Jis aktorius. Betgi tu, Vidini, vaidyba neužsiimi.
- Aš irgi ne,- skubėjau sakyti. Ir tuo metu nedaug mokantis kalbėti knyga- segtuvas.
-Vai! Vai! Ką girdžiu – gerai girdžiu. Jau nesu knyga- segtuvas.
- Labai gerai girdi. Esi „Ypatos knyga“. Toks tavo vardas. Na, pavadinimas. Supranti? Tu nuo šiol man ir Pranucui kaip iš Biblijos, kur be tavęs dar šešiasdešimt šešios knygos. Mums tu šventa. Atėjai išsaugoti mūsų atmintį. Ir visai nesvarbu, kur mes bebūsime. Svarbu, kad esi šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
- Aš Jums paskaitysiu. Gerai?
Tylėjome visi trys, bet dar tylesni tapome „Ypatos knygai“ pradėjus skaityti. Abu- ir Vidinis, ir Ypata – tuoj sužiuro  į mane ir mes visi žinojome- kodėl?      
                             *****

"KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek.
O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų - kodėl?
Šis klausimas persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos,( amnezijos) pradedu atgauti prarastą atmintį, visą laiką i jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo. Tačiau tie, kas nors kartą  į ją įlipdavo, tai sieloje  aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
     Ir, beje, esu įsitikinęs kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau karieton, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie Dangaus bausmę ir ankstesnius užrašus bandau perkelti į knygą „Teisybės visi bijosi“, nors, kažin, ar visi? Labai panašu, kad teisybės bijosi labai nedaug žmonių.“  

- Bravo „Ypatos knygai“, paplokim, - pasiūlė Vidinis ir Ypatos ankštai suglaustoje erdvėje pasigirdo Vidinio ir mano delnų plojimai, o kiek vėliau prisidėjo vangus, nedrąsus Ypatos papliauškėjimas.  Vidinis į įvykio įspūdį įmetė truputį poezijos, o būtent:

               O laike dingstantis,
               Pakėlęs dabartį ant rankų,
               Tu nemanyk, kad liksi užmarštyj -
               Išaugo noras pagyventi
               Apžėlusioj
                           senatvėje
                                        su tavimi.
               Argi svarbu, kur tu?
               Svarbu, kad negali nebūti
               Derinyje gyvybės ir mirties...

               Girdžiu, kaip širdyje galingai spurdi
               Džiugus paveikslas amžinos būties.

- Manu, kad šešiasdešimt septintoji  Biblijos knyga tavo, Vidini, šių posmų nepriims.
- Ko gero,-  suprato mane Vidinis ir: - Bet šventė ne todėl, kad šventa, o todėl, kad gera. Man gera, Pranuci.