- Tu kaip nori, taip elkis, bet... na, jokio noro net padėkoti už Knygą - segtuvą neturiu. Te jis, Ypata, gyvena, tebūna, neserga, bet kažkas atsitiko ir nesugebu užslopinti nemalonės jam. Jis tai gerai žino. Bet sakyk, ar kitaip įmanoma? Esam žmonės, nesinori būti nustumtam, nors ir tau sakiau, kad ateina toks laikas, kuomet REIKIA. Dabar jis atėjęs, kai negali būti, kaip yra, - buvau užsispyręs Vidinio raginimams aplankyti Ypatą.
- Išgerk, Pranuci, vidurius laisvinančios arbatos. Manau, kad padės, - neatlyžo Vidinis, kartu pasitelkdamas motiną Teresę iš Kalkutos:
Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką
- Vis dėlto kurkite!
Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate būti nuogi.
- Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!
Tačiau mano nusiteikimas išvengti viešnagės Ypatos erdvėje supliuško prie rytinio vėliavos pakėlimo. Atėjome visi. Kaip visuomet, saulei patekant. Labinomės pratardami vieną kitą žodį, tačiau sveikindamasis su Ypata, Vidinis užlaikė jo delną saujoje.
- Ponas Ypata, - pasakė,- neatsakykite mums. Nusprendėme jus šiandien aplankyti. Pasiilgom jūsų erdvės. Kažkodėl nepakviečiate. Ryžomės imtis iniciatyvos ir patys įsiveržti.
Ypata kurį laiką tylėjo, bet savo rankos nebandė išlaisvinti.
- Abu? – paklausė.
- O kaip kitaip? Kitaip būti negali, – patikino Vidinis.
- Kada? Po vėliavos pakėlimo? Pusiaudienyj? Vakare?
- Kaip jums patogiau.
Ypata atsikvėpė ir:
- Jaučiuosi ne kažin kaip. Kaip supūstas vėjo. Gėda. Birželio vidurys. Dienos kone tris kartus daugiau negu nakties. Ir tą akių netemdo, o matote, kaip būna. Gėda sakyti. Po poros valandų gal ir ateikite,- pasiūlė viešnagės laiką Ypata.- Nepaskubinu ar nepavėlinu? - dar paklausė atidžiai sužiuręs į mane.
Saulė tekėjo, o vėliava stiebu kėlėsi į viršų. Jau penktą valandą abu su Vidiniu buvome Pasostėje - jis linksmas, aš piktas.
- Nepyk, Pranuci. Manykim, kad viešnagė bus naudinga.
- Mums, Vidini, jau tai nesvarbu.
-Vakar, kai Pranu užimtas, turbūt ne ką Knygą –segtuvas tepaskaitė. Kaip manai, ar nereikėtų, kad Ypatai paskaitytų. Manau, jis tinkamai įvertintų mūsų poelgį. Geriausius užrašus atidavėme jos globai.
- Kodėl - geriausius? Nuo kokių lubų skaitai?
Vidinis nenorėjo girdėti mano klausimo. Sėdėjo prie stalo ir pirštais barbeno į jo dangą. Maniau, kad greitai vėl išgirsiu jo mūzas, tačiau paaiškėjo, kad klydau ir ji mano smegenyse nepasirodė: – Ką siūlytum jam paskaityti? – pasiteiravo.
- Nieko.
-Pranuci, baikime šieptis. Būkime dori katalikai ir savo dalią priimkime iš Dievo rankų. O Ypata tėra tik jo nuolankus tarnas, tarpininkas. Tik tiek. Ė, tu atslūk, o aš bandau suvokti, ką rekėtų padaryti, kad Knyga- segtuvas neterštų mums smegenų.
Kažkur paširdyje kaip adata - bakst ! Ką? Vidinis susirengęs sugrąžinti dovaną? Negi? Bet taip negali būti. Tai atsiprašant, būtų kiauliška. Ne! Ne! Ar jis ne taip pasakė, ar blogai nugirdau, ar vietoje eilėraščio rezga kažkokį neaiškų sumanymą. Ir ūmai išgirstu:
- Sakyk, Pranuci, iš kelių knygų Šventasis Raštas? Bijausi apsirikti. Lyg girdėjęs, kad jų per šešiasdešimt. Bet, sakau, negarantuoju, kad tai ne iš radijo „viena bobutė pasakė.“
„Koks negeras jį apstojo! Nuo pat ryto. Dar nespėjus iš lovos išlipti. Bet taip jam ir reikia! Kuomet prisieina reikalų - kad ir mintyse - turėti su Ypata, gero nelauk“, – papriekaištavau tylėdamas. O Vidiniui:
-Toliau Senojo Testamento penkiaknygės nenukeliavau. O kas atsitiko?
- Kas atsitiko? Pats nežinau, kas atsitiko. Gal net neatsitiko, bet... Ruoškis. Laikas pas Ypatą. O ten sužinosime, - ir suėmęs ranka kaktą, bėginėdamas pirštais raukšlėmis, lyg prašydamas, lyg norėdamas atsiminti:
Jau tūkstantmetis, kai pėda
Į Dievo žodį įsispaudė ---
Nors tvino potvyniai,
Smėlynai žarstė,
O pažiūrėkite! –
Ne paskandinta,
Ir ne užpusta...
Septynios raidės ne lyg kuorai,
Pakilę iš senovinių pilių
Įsismeigė į pėdą Dievo žody
Ir... Lietuva,
Tave regiu.
Šuoliuoji man per ašarą ir per akis
Kad neapakčiau, pasiilgęs laukti
Kad vėl vyčius galėčiau pasitikt-
Giliai į sąžinę vartus atkėlęs -
Tenai padangė viltimis šviesi,
Tenai ir aš su bočiais
Vytauto laikų.
-Et,- patylėjęs, ir vėl: - Et! Pernelyg sausa, kad ir muzika neklauso. Regis, ir mintis yra, ir patirties nemažai, o eilėraščio, o mūzos nėra. Norisi parašyti Ypatai. Kaip jis mums dovaną, taip ir mes jam. Deja, šitokiu būdu jam nesugebėsime atsilyginti. Bet sakoma, kad nėra padėties be išeitis. Paskaitysime jam iš „Teisybės bijosi visi“. Eime...
- Vidini!
- Ššššš..... , - paslaptingai pašnypštė Vidinis. – Negi nesu nusipelnęs, kad bent vieną dieną metuose leisčiau pasijausti ne tik norinčiu, bet ir galinčiu, sugebančiu. - Ir ryžtingai:
- Eime. Laikas, kol dar neatvėsau, neišsikvėpiau norėti būti tokiu.
- O Biblijoje, kaip ir sakei- per šešiasdešimt knygų; Senąjį Testamentą sudaro trisdešimt devynios, o Naująjį - dvidešimt septynios. Persižegnok, kad neužmirštum...
- Gal vėliau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2008-11-22 17:42:43
be galo žaviuosi Jūsų kūryba. ji tokia sava ir savita ;)
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-11-22 14:40:53
"Laikas, kol dar neatvėsau, neišsikvėpiau norėti būti tokiu".
Dėkoju,Pelėda.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-11-22 12:36:46
Perskaičiau ir įsiklausiau į vidinį. Gal tikrai dažniau jį reikia išgirsti.Dėkui.