Atsibudau anksčiau negu kitais rytas. Bet kitaip. Akys atsimerkė iš karto. Džiugios, žvalios. Jokio mieguistumo. Ir siela nusiteikusi dienos darbams. O neįprasta, kad kaip laikrodžio rodyklė galvoje tiksi frazė: „Garsiausias  pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą“. Vos užmirštu ją, kai ji ir vėl: „Garsiausias  pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą“.

Priėjau prie stalo. Iš sieninio kalendorius išplėšiu lapelį, numetu į šiukšliadėžę – jo diena jau praėjo, nereikalingas, o į akis įsišviečia:

2008  BIRŽELIS 10
ANTRADIENIS  
--------------------------------------------------
Diana, Galindas, Margarita, Pelagija Vingailė

Lapelio pabaigoje:

Jei kasdien suvalgysite po 5-6 obuolių sėklas,
to pakaks organizmą aprūpinti jodu.

„Va kaip! Nežinojau“, – prisipažinau, sąžiningai patikėdamas, kad sugebu įsidėmėti protingą patarimą, kuriuo nesunku pasekti. Ypatingai atėjus rudeniui su jos brandos sodais. Daugiau šis kalendorius šiandien man nereikalingas ir pirmiausia todėl, kad nuo stalo per visą XXI amžiaus pradžios atkarpėlę nenuslenka Danutės Balsytės „Lietuvio kalendorius“. Jos parengtas leidinys, skirtas 2000 metams žymėti. Jo lapai prirašinėti, užrašai ant užrašų. Kitur įsegti popieriaus lapai. Per beveik devynerius metus jis išpampo, išstorėjo, apsitrynė, bet vis tiek man tai geriausias kalendorius ir, matyt, kad jo nenukelsiu nuo stalo, kol gebėsiu ateiti prie jo. Tačiau kaupti jame kad ir kelių žodžių užrašus jau darosi sunkiai įveikiama problema kaip ir keliais žodžiais užrašyti susitikimo su Pranu įspūdžius.

Įspūdžius? O ne! Tai jau ne įspūdžiai. Ir su keliais žodžiais čia nėra ką veikti.  
Frazės tiksėjimas galvoje aprimo, o akyse šmėstelėjo barzdotas žmogus su baltu meškiuku. Net šyptelėjau, kai po kurio laiko atsiminiau ir jo pavardę. Tai Berlyno zoologijos sodo prižiūrėtojas Thomas Dorfleinas, persikraustęs gyventi į aptvarą su savo augintiniu Knuta. Galbūt toks atminties akinantis blyksnis gerokai sujudino vakarykščio susitikino su Pranu kalbas, kad net atrodė, jog sugebu iškalbėti ar išrašyti ne tik savo, bet ir  jo žodžius.
– Jau kalendorius kankini? Nemiegu ir aš. Tik akis užmerkęs. Čia, po jų vokais – visas pasaulis. Juda kruta ir ką sumanai – pamatai, – pirmais ryto žodžiai sveikinosi Vidinis.
– Buvo Pranas, o pats kažkur dingai.
– Žinojau, kad bus, bet nemaniau, kad reikalingas.
Ir jau iškėlęs iš lovos kojas ir sėsdamasis:
– Iki penktadienio tryliktosios liko trys dienos. Kuomet jauti, kad reikės išeiti – nesinori, gaila palikti, ką taip ilgai turėjęs. Gal reikėtų sutikti Ypatą ir patikinti, kad pernelyg apie tai negalvotų. Knygos – segtuvo aplankai – jo.  Aš tik sudėjau į juos tai, ką spėjau iš tavo raštų paredaguoti. Nesu specialistas, bet kai ką nereikalingo sugavęs, palieku tau vertinti. Juodraščiai nesužaloti.
– Siųsk man į smegenis ar deklamuok! Jaučiu, kad jau springsti ir reikia išsikrauti.
Vidinis ryžosi padeklamuoti:

Dabar jau nesvarbu, supras kas, nesupras.
Net molis nesvarbu,
Kuomet lipdyti negali.
Tik retkarčiais pažiūriu į sunkias rankas,
Bandydamas pasaulį atsimint,
Kurį meilingai kūrė.

Bet atmintis taip pat, kaip rankos sunkios,
Sparnais nukarusiais pašauto paukščio.
Žiūriu, kaip gęsta vakaras ar rytas aušta.
Apkurtę ausys negirdi garsų.
Tik sieloje giliai dar
Mažas šaltinėlis murma,
Norėdamas pakilt,
Ateit į burną
Ir paskambėti muzikos garsais.

Baigęs deklamuoti Vidinis sunkiai atsidūsta ir dar sunkiau išlipa iš lovos:
– Nėra sunkesnio daikto kaip žmogus. Atrodo, jog ne save, o visą pasaulį keli. Galėtum nekelti, bet esi priverstas, – pasakė, o aš atsiminiau Prano klausimą:
– Sakyk, ar jis, taigi Vidinis, tau nemeluoja? Ar savo apglostymais neaptemdo sąmonės? – ir paprašė: – Perduok jam mano žodžius, tik tenesupyksta. Yra gi pasakyta, kad niekas kitas žmogui tiek daug blogo nepadaro, kaip jis pats sau. Ar supranti, ką sakau?
– Negi toks visą laiką būsi? Ir po šimto, ir po kelių šimtų metų? – kalbėjau, neatsakydamas į Prano klausimą. Man norėjosi, kad išgirstų, jog nesu abejingas jo būčiai. Norėjosi pašnekesį sukonstruoti taip, kad bendraudamas su juo visuomet galėčiau verstis jaukiai. Bet jautri įtampa pulsavo – slūgo ir vėl augo, didėjo. Atsiradusios mintys tuoj pat geso, trūkinėjo. Negebėjau jų saistyti ar dėlioti vieną prie kitos. Dabar lyg suprantu, kad kuomet procesas vyksta dvasios apraiškose, sulipdyti jį į vientisą apsireiškimą gal net neįmanoma. Jauti, kad mintis išnyksta, tačiau po kurio laiko, žiūrėk, net nelaukiant atgimsta, atsikuria, reikalauja fiksuoti neginčytiną mirties ir prisikėlimo sąsajų saviraišką.
– Linkėjimai nuo Prano, – tepasakiau ir: – Ką, ar knyga-segtuvas Ypatos atsisveikinimo dovana?
– Bet  kokiu atveju – taip! Numirtų, neduok Dieve, pritrenktas paraskvidekatriofobijos, reikėtų atsisveikint. Išeisime mudu. Irgi be atsisveikinimo neįmanoma. Bet skirtumai ir atsisveikinimams būdingi. Pirmu atveju dar ilgai nenuslūgtų tyla. Bent jau iki knygos apie Ypatą pasirodymo būtų rūpinamasi apie jo atsiminimą. Mūsų išėjimo atveju dar į neatšalusias pėdas kaipmat įsirangytų tyla.
– Kodėl tyla? Yra gi „Teisybės...“, kurios visi bijosi visi, – nekukliai pasigyriau ir išgirdau, kaip kažkur toli toli dainavo. Ar tik ne Paulina? Paulina Valentukevičienė.  Anot pravardės – Karzų Paulina.
               Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
               Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
               Tik tu pabūgai plieno dalgelio…