užmerk akis ir širdį atiduok akimirkai
leisk jausmui vėju skrist, kol žvaigždės danguje.
atverki man duris – mes gatvėje prasilenkėm
ir įsileisk į vidų ilgesiu bemiegėj naktyje

ištiesk rankas ir nebijok atvert delnų
tiktai tyla, pirštus palietus, spalvomis išpieš.
ir uždaroj erdvėj, karštoj bedugnėj be garsų
užlies jos sielą troškuliu ugnies

pamirški viską – tai tik sapnas: aš išeinu sudeginta jo paslapties
ir jei manęs ieškosi ir nerasi – kas aš esu buvau ar būsiu –
atskirki pagal kvapą įsigėrusį į baltas sienas nevilties

jei dar kada manęs ieškosi

tik jis parodys kas esu, kai ateini įžiebti pilnaties