mes gatvėje prasilenkėm
užmerk akis ir širdį atiduok akimirkai
leisk jausmui vėju skrist, kol žvaigždės danguje.
atverki man duris – mes gatvėje prasilenkėm
ir įsileisk į vidų ilgesiu bemiegėj naktyje
ištiesk rankas ir nebijok atvert delnų
tiktai tyla, pirštus palietus, spalvomis išpieš.
ir uždaroj erdvėj, karštoj bedugnėj be garsų
užlies jos sielą troškuliu ugnies
pamirški viską – tai tik sapnas: aš išeinu sudeginta jo paslapties
ir jei manęs ieškosi ir nerasi – kas aš esu buvau ar būsiu –
atskirki pagal kvapą įsigėrusį į baltas sienas nevilties
jei dar kada manęs ieškosi
tik jis parodys kas esu, kai ateini įžiebti pilnaties