Pranui pradėjus dažniau žvilgčioti į laikrodį supratau, kad rengiasi išvažiuoti. Išgirdus Igagos žvengimą, nedaug paisydamas atsistojo, o aš, paėmęs už rankos, paprašiau, kad jis paliudytų, kad visą tai, ką matome, girdime, net ką kalbame, nėra mano smegenų veiklos sutrikimo pasekmė.
     - Tu ką! Juokauji? Ar taip tavo senatvė rodo?
     - Nepyk, bet man šį diena, kaip… Na, net nežinau, kaip ją įvardinti. Tai keliuosi į dangų, nesutalpindamas džiaugsmo, tai lyg į pragarą kas stumtų. Tfu! te prasmenga visi filosofai, o pirmiausia, žinoma, Seneka. Net ir dabar  jis man šiepia dantis.
     -Seneka? Liucijus Anėjus Seneka? - nustebo bendravardis.
     - Taip, Seneka. Būtent tas, apie kurį Montenis sakė:” Nori atsikratyti mirties baimės? Pasiskaityk Seneką.” Bet vienas dalykas skaityti, o kitas dalykas…  Atleisk, Pranai. Tai baisu.
     - Kas baisu?- Atidžiai ir giliai pažvelgė į akis: - Kas baisu?, - pakartojo: - Niekuomet nepamaniau, kad kada kalbėsi tokius žodžius apie savo numylėtinį.
     - Kitokios išeities nematau. Patikėjus juo reikia pripažinti, kad tu, Pranai, atkeliavai iš mano mirties,- sunkiai, kaip atrodė, iš burnos nukrito žodžiai, bet bendravardis išliko ramus. Net pamaniau, kad jie nepalietė jo sąmonės. Priėjo prie lango, pro kurį nesmagiai akis baksnojo ištuštėjusi tėvų sodyba. Ant palangės žydėjo nenuvystantys Taurijos padovanoti kardeliai. - Tu girdėjai, ką sakiau? - klausiau, nesulaukęs atsakymo, tačiau Pranas nepasidarė skubresnis.  
     - Suprantu, kad tau nebaisu suvokti, jog visi ateiname iš mirties, - pagaliau išgirdau:-  Baisu pasidarė pajutus, kad aš atėjau būtent iš tavo mirties. Na, taip. Kvaila tai neigti, bet argi ką tai keičia? - Ir paglostydamas kardelius lyg jiems, lyg sau, lyg niekam:  -Reikėjo mirti net žvaigždei, kad atsirastų gyvybę dovanojanti planeta.
     -Tu apie ką? Žemę?
     - Et, tai nesvarbiausia. Norėjau suprasti, kodėl sustabdęs karietą prie sodybos vartų, elgiesi it būtumei kosmose ir neapsigyvenai namuose? Dabar suprantu, kodėl.
     - Tau geriau sekasi negu man. Atėjai, pamatei, nugalėjai. O aš lig šiol dar nežinau, kodėl pasilikau gyventi karietoje, nors namas ir su langais, ir su durimis. Netingėk, užkurk krosnį - ir žiemos šalčiuose bus šilta.
     - Ten daug mirties ir tau ten būti baisu. Kad ir kiek skaitytumei Seneką, o mirties bijaisi. Jis tavęs nuo tokios baimės negelbsti.
     Taip ištarti Prano žodžiai neatrodė pikti. Gali būti, kad jų smūgius švelnino mano nusiteikimas prieš save. Dvasioje pykau ir teisiau save už nesugebėjimą gyventi namuose, kuriuose buvau įkeltas į lopšį. Gimtieji namai, bet, -o Viešpatie! - kaip nelengva atrakinti duris, peržengti slenkstį ir įnirti į šaltą tuštumą.
     - Kalbėk, Pranai. Bark! Niekink! Nežinau kaip man pasiteisinti. Sakai, bijausi namų, kuriuose tiek daug mirties?
     Vėl sužvengė Igaga.

PRANAS. Suprask, kad jau kepurė ant galvos. Reikia eiti. O iš viso to, ką mudu čia kalbėjome, svarbiausia – būti. Gražus negražus, jaunas nejaunas. Abu vienodose sąlygose turėjome pasirinkimo galimybę ir, prašau – kiekvienas rinkomės, kaip atrodė geriau. Dabar kitaip nebus duota, tačiau prisiekiu: aš ir vėl pasilikčiau būti savo karietos laike. Manau, kad tu irgi pakartotum savo pasirinkimą.
AŠ. Nežinau. Dabar jau nežinau. Tu pasirinkai būti ir būti, o mane jau iš karietos gena lauk. Nors tyliai, bet gena. Kodėl? Važiavau, kaip mokėjau, sugebėjau ir nepaisant gerai ar blogai, tačiau karietos erdvės atsirado, subrendo, peraugo mane būtent kai jos vadžias savo rankose laikiau. Galbūt ne viską žinai, bet yra, kaip girdi. Sakyčiau, net aukojausi atsisakydamas savo laiko, nepasilikdamas su juo, o  jis irgi nekvailas; jis atsisako manęs.
PRANAS. Man, deja, irgi laikas atsisveikinti. Užsikalbėjome ir va dabar reikia skubėti kaip Pinčiukui, kad darbus padarytų iki gaidgaidystės.
AŠ. Palydėsiu. Bet skubėk neskubėdamas. Tuomet sėkmė užtikrinta.
PRANAS. Ja! Bet...    
AŠ. Ko nutilai? Kas užspringdė?    
PRANAS: Norėjau nusijuokti. Bet, pasak tavęs, teisybės visi bijosi. Kita vertus jau sugebėjau pasakyti, kad per tuos metus pasenai. Senti nenoriu. Vadinasi, Pasostėje ilgiau užsibūti pavojinga, - pašiepė ir dar linksmiau:- O Dievas protingas, jis nepasiuntė tau minties keistis karietomis. Tai iš tikrųjų būtų nelaimė. Ligi šiol tegalėjau tik vaizduotis, kaip taviškė čia atrodanti. Ė, bendravardi, nesielvartauk, bet iš tavęs, koks buvai anksčiau, tik vardas belikęs. Kažin, kur tu toks dabar, koks buvai anksčiau?
  
     Žiūrėjo besišypsodamas į akis ir laukė, ką pasakysiu.
     - Eksperimentas vyksta. Manau, kad  ir mūsų karietos yra to eksperimento dalis. Kartu su jų ekipažais, žinoma. Ir net ne tik.
      - Ką?
      - Džiaugiuosi, Pranai, kad bent atsimeni, koks aš anksčiau,- pasakiau, - bet pradedu įtarti, kad esu Senekos  perrašytas į jo raštus. Ne, nesišypsok! Tikrai nereikia. Ne tik kasdien savyje nešioju mirtį, bet taip pat kasdien ir mirštu. O tu klausi, kur aš toks, kaip tada? Et, nežinau, kur toks, kaip tada!
    
     Apie tai neretai pamąstydavau ir Prano neklaustas. Žvalgiausi, ieškojau, kur įmanoma, bet deja, deja. Galvoje vėl įšoko keli žodžiai. Jie irgi pažįstami, aplaižyti iki permatymo it bijočiau juos prarasti, nors žinau, kad taip neatsitiks, nes po kiekvienos pragyventos dienos jų tiesa darosi aiškesnė, nepaneigiama. Taip, Mintie, klysčiau laukdamas ateityje mirties. Didysis jos darbas jau atliktas. Ir tai, kas pasiliko, kad galima būtų uždegti žvakes, tėra labai nedaug. O ką ji daro su mano mirusia dalimi, suvokti nesiseka. Tesuprantu tik, kad be tos dalies negebėčiau būti ir toks, koks esu.
O Vidinis mano galvoje jau padėjo naują eilėraštį.                        

Tave vis TEN -
Prie upių, prie miškų
Regiu, parimusį į skrydį.
O aš jau ČIA.
Viršum galvos -  dievulis ir Dangus.
Žemai - po kojom žemė žydi.
Aukštai į kalną teko eiti,
Su keliuose druska
Kaip
     gimto
kaimo
               Šklėrių
                                 žvyras.
Ramu it mirtyje –
Man regisi, kad būtent jau iš jos
Galiu žemai tau nusilenkti,
Pavasarį  paėmusiam ant rankų.

Aukšti kalnai.
O aš  aukščiau nei jie...
Tu neišgirsk  mano – SUDIE.
Girdėk gyvenusį
Ir dar panorusį kažkur nueitį
Ir sužinoti kaip, į ką
Didžioji Begalybė remiasi.

Tu neišgirsk mano SUDIE,
Girdėk gyvenusį...

- Taip, - nutęsiau. Ir pakartojau:
                
             Tu neišgirsk mano SUDIEV,
             Girdėk gyvenusį...
    
- Stop! - ryžtingai ir ūmai atsiliepė Pranas. - Būtent šito  bijausi. Tavo karietos erdvės manęs nestebina. Manau, kad jas suvokiu. Bet man reikia, kad ir aš būčiau suvoktas. Negi manai, kad tarp  neįmanomų dalykų yra mano atsisakymas savyje nešioti mirti? Ar supranti, ko klausiu?
     - Sunkiai. O gal ir – ne, - prisipažinau patikėdamas, kad mintyse lengvai nupieščiau vaizdą, kuris visuomet toks, koks šiandien. Tačiau įdomu, ar būdamas pastoviai nekintamas jis sugeba gyventi? Ar gyvas? Ir Pranas, jeigu jis visuomet toks, kažin, ar jis gyvena? Ar tokio būvimo apmatai kažkuo neprimena mumijos, apie kurią su nuolaidomis charakteristikoje galima pasakyti - balzamuotas lavonas.
     Pasostės  erdvė vėl išsiplėtė, vėl atsivėrė tas begalybės vaizdas, kurį pamačiau atsiradusį, atvažiavus į svečius Pranui. Tačiau apie ją net neužsiminėme - lyg taip buvo, yra, bus. Bent jau privalo būti.
     Paduodamas atsisveikinimui ranką, pasakiau:
     - Tau, bendravardi, pasisekė. Be jokių abejonių, esi toks, koks buvai prieš tuos metus. Neįtikėtina, bet mirtis tave paliko. Taip ir knieti pasakyti- amžinasis Pranas.
     - Ko nesakai? Sakyk! - tarė Pranas, iškvėpdamas iš krūtinės gilų atodūsį ir stipriai spausdamas ranką.