[2/4]

Eini lengvai. Netgi autobuse jauti, kaip žmonės atsigręžia į tave. Puikiai žinai, kad atrodai nepriekaištingai. Ir ne todėl, kad tavo batai skrupulingai nublizginti, kad juodas kostiumas guli idealiai, o ant kairės rankos, tarp švarko rankovės ir pirštinės, karts nuo karto, netyčiomis tvyksteli sidabru blizganti laikrodžio apyrankė. Pakankamai ilgai, kad visi spėtų pamatyti. Pakankamai trumpai, kad niekas nesuprastų - pigi klastotė. Lygiai kaip ir tavo šypsena. Ne, taip galvoti nereikėtų. Atrodai nepriekaištingai ne dėl pasitikinčios eisenos ar elegantiško skėčio, į kurį taip mėgsti pasiremti stabtelėdamas prieš šviesoforą. Nepriekaištingas tavo veidas. Šypsena. Akys. Deriniai. Turiu pripažinti - klasiškai pasidarbavai iš ryto.

Lygiai aštuonios nulis nulis. Ir tu sėdi auditorijoje. Visgi esi pavyzdingas studentas. Kažkoks "bičiulis" atsisuka ir pasakoja, kaip vakar, būdamas girtas, jis įsėdo į priešingos krypties mikrių ir atsipeikėjo kažkur Šilainiuose, ties prekybos centru, ir kaip nuotykingai keliavo namo. Atsakai lengvu sąmoju ir užuomina, kad tavo vakaras buvo kur kas intymesnio pobūdžio. Lengvas sąmojis iš jo pusės. Ir dviejų šaunių vyrukų šypsena vienas kitam. O taip. Jūs esate čia ir dabar. Ir jūs gyvenate. Giliai savo viduje dar sugebi suvokti, kad "bičiulis" greičiausiai sėdėjo namie, žiūrėjo futbolą ir gėrė kefyrą. Šiuo atveju jis tave prašoko. Tu tiesiog sėdėjai ir žiūrėjai į sieną. Gėrėjaisi savo nesveikumu, bei žaismingai svajojai apie skustuvą. Taip. Nerimtai. Dėl juoko. Aš juk puikiai suprantu. Grynai mokslinis interesas.

Saulė lėtai slenka langais, tu lėtai slenki iš auditorijos į auditoriją. Iš pastato į pastatą. Paliesdamas žmones. Prisitaikydamas prie situacijos. Adaptuodamasis. Tai lyg žaidimas su begale kintamųjų. Ir tu čia - meistras. Tu Dievas. Sukuri taisykles. Keiti jas. Laužai. Nes taip linksmiau. Akini aplinkinius savo idealumu ir pats slepi akis nuo jų tobulo blizgesio. Nekreipi dėmesio į pilkas dėmeles, karts nuo karto pasipainiojančias kelyje. Nevykėlių visad buvo ir bus. Svarbiausia - tinkama pozicija.

Ir dar. Šiandienos tikslas. Eva. Taip. Šiandien ji atrodo itin apetetingai. Atsižvelgiant...

- ...taip. Mes galime papietauti.
Negi tikėjaisi kitokio atsakymo? Na taip, gal. Eva - sudėtingas atvejis. Einant kavinėn gali pasigėrėti vitrinų mėtomais atspindžiais. Tavo - klasiško vaikino įvaizdis ir amžiams sustingusi pašaipi ironiko šypsena. Ir Eva. Eva, kuri muša savo pačios rekordus kalbant apie iššaukiančius sijonėlius. Eva, kurios ketvirtas dydis šiandien sugrūstas į trečią. Eva, kurios makiažo užtektų aklinai uždažyti Maximos vitrinai. Eva, nuo kurios artumo tavo oda įsielektrina...

Kavinėje galima nesikuklinti. Šiandien tu jau laisvas. Galima užsisakyti išgerti. Užsisakyti porą. Evos kreiva šypsena ir balti dantys. Ir raudonas lūpdažis. Kažkur sąmonės kertėje pabunda menininko šmėkla ir sako:

“Siurrealizmas”.

Dar murma kažką apie iškreiptą tikrovės suvokimą... O tau tik norisi sužinoti su kuo tas siurrealizmas valgomas. Žaidžiat žodžiais. Įdomiom frazėmis. Staiga ji palinksta priekin ir sako jog esi velniškai naivus. Tą akimirką sutiktum su viskuo, kad ir ką ji pasakytų. Žiūri jai į akis ir klausi:
- Kodėl?
Klausi to labai labai tyliai. Ji uždeda ranką tau ant peties ir kalba. Vien lūpomis. Norėdamas ją išgirsi pasilenki arčiau... Bet nei velnio negirdi. Jos plaukai kutena tavo kaklą, pulsas pagreitėja lyg bėgtum paskutinį šimtą metrų savo gyvenime, širdies dūžiai kurtina, o jos karštas kvapas plėšo paskutinius savitvardos likučius. O toliau žodžiai tampa nesvarbūs (galima pamanyti, kad jie kada nors buvo kitokie). Būčiuoji ją. Bučiuoji godžiai, nusispjovęs į aplinkinius. Tai pirmasis kartas, kai ji leido tau prisiliesti...

Ką gi. Sveikinu. Nesukaustytas laiko kategorijų, dabar ironiškas būsiu aš.

...ir tavo lūpos kraujuoja vėl. Šįkart - Evos lūpdažiu. Jis kur kas realesnis nei tikras tavo kraujas. Laimei tai žinai tik tu pats ir šmėklos, paliktos už užrakintų durų.
Na, dar nuolankus tavo tarnas.

Sąskaita. Taip. Durų link. Durų link. Ir tau neitin rūpi, kažkieno protingas patarimas neprasidėti su vyresnėmis moterimis. Einate arti vienas kito. Labai arti. Beveik fiziškai jauti jos kūną. Eva gyvena čia pat. Ir tu jau svaičioji, kas laukia jos namuose. Kol...

Kol darpduryje nesusiduri su Erika. O taip. Mieloji humanitarė. Neiškarto susigaudai ko ji nori. Ach taip. Juk šiandien visi bent kiek, kažką nutuokiantys apie raidžių DDT (išskyrus chemikus) reikšmę renkasi pas Algį...

"O tu pamiršai?"

Staiga pajunti velnišką galvos skausmą. Pajunti, kaip geležiniai Evos pirštai sugniaužia riešą. Pajunti, kaip išdavikiškai virpa Erikos balsas. Aš gi jaučiu, kaip tavo sąmonėje pražysta nakties dovanos. Stovi. Sekundę, minutę, valandą. Koks skirtumas. Terminas amžinybė atsiduria tame pačiame taške, kaip ir akimirka. Kitoje tiesės pusėje... ką gi. Tu dar nežinai tiek žodžių, kad galėtum "tai" įvardinti.

Kažkodėl prisimenu Matuzalį. Keista, kad taip mažai kas atkreipia dėmesį į šios idėjos tragizmą. Jei kažkur gyveno tobulai išbaigtas ir išmintingas, amžiuose pasiklydęs veikėjas.. Remiantis antikine filosofija (kaip smagu ja remtis), kažkur turi egzistuoti ir jo antipodas. Kodėl šiandien juo negalėtum pabūti tu? Bet aš nuklydau, filosofija tau dabar ne itin rūpi. Praeina sekundė ir dar begalybė. Nei galvos skausmas, nei Evos pirštai, nei Erikos virpėjimas nenurimsta.

Vienas sąmonės žybsnis ir atsiriboji nuo aplinkos. Žiūri į abi moteris, kurios plėšo tave į gabalus. Viena - plėšriai ir agresyviai, demonstruodama kūną, kurio taip nori (būkim teisingi, kaip tavo dalis - aš irgi neatsisakyčiau), antra - egzgaltuotai susitaikydama. Pasirengusi priimti bet kokį tavo sprendimą. Ir tai, tik dar labiau siutina. Gal todėl, kad pats sau niekada neprisipažinai, kad būtent Erika yra tas žmogus kuris galėtų bent pamėginti suprasti tavo nesveiką fantazijų pasaulį? Na, ji bent jau nuoširdžiai pabandytų...
Gerai, gerai. Kišuosi ne į savo reikalus.

Tada kažkas dūžta. Į gabalus skyla tavo taip kruopščiai sudėliotas pasaulis. Laukan išsiveržia visas tas nihilistinis šūdas ir kliedesiai, kuriuos taip tvarkingai laidojai ryte. Vien užrausti maža. Tikriausiai derėjo iškasti šešių pėdų gilumo duobę.
Taip užtikrintai.

Matai smulkių raukšlelių tinklą aplink Evos akis, plaukus, kuriuos derėtų perdažyti ir apgirtusių akių žvilgsnį. Pajunti pasišlykštėjimą. Savimi. Ja. Viskuo. O dar akimirka ir ji su panieka meta:
- Trenktas pienburnis.
Ir nukaukši gatve. Vis dar girdi, kaip Eva murma daugiau niekad su mažamečiais gaidžiukais neprasidėsianti. Sufokusuoji regos likučius į Eriką. Žvelgia kaltinamai, su gailesčiu. Dėl to tik dar labiau imu jos nekęsti. Klausimas:
- Ar tu girtas?
Nuskamba gana naiviai. Svyruoji kairėn ir dešinėn, demonstruodamas, kad atsakyti visai nebūtina. Kitas klausimas:
- Ką tu sau galvoji šitaip elgdamasis?
Asmeniškai man, pasirodo itin juokingas. Tai ką gi tu galvoji? Ogi galvoji, kad ką tik įsižeidęs nuėjo tikriausiai geriausias seksas tavo gyvenime. Velnias, nereikėjo šito sakyti jai girdint. Tikiesi, kad Erika pratrūks, tačiau ji tik prikanda lūpą, linkteli galvą ir nueidama mesteli:
- Penktadienį pristatymas. Pasistenk išsiblaivyti iki to laiko.
Taip. Žinoma. Pristatymas svarbiausia. Kažkas jos žvilgsnyje verčia tave blaivytis. Emocija? Liūdesys? Skausmas? Pyktis? Meilė? Tik pamanykit. Tu irgi sugebėtum taip žiūrėti. Nori, padėsiu? Arba gali dar truputį išgerti ir išsiverkti ant pirmo pasitaikiusio peties... O tu pasirodo linkęs manęs paklausyti. Puikiai žinai, kad esu truputį neteisingas ir tau, ir jai. Problema - tavo atveju, žinojimas neveda į išsigelbėjimą.

Lėtai sukiesi ant kulno ir eini. Neesi toks girtas kaip ji mano. Tai kur kas blogiau. Grįžti namo. Kur už uždarytų durų tavęs laukia dar vienas vakaras. Jau nebejauti baimės. Netgi ir prie jos priprantama. Kažkada pripratai bijotis pats savęs. Linksma istorija. Gal kada papasakosiu tau plačiau.

Aštunta valanda. Kada po velnių spėjo taip sutemti? Lėtai eini prie autobusų. Rodos niekas nepasikeitė. Iš išorės esi tas pats "misteris tobulybė", kaip ir iš ryto. Visgi, prie gatvės kampo stoviniuojantys spuoguoti šešiolikmečiai neapipila tavęs keiksmažodžiais ir negrasina išmalti snukį. O vieną akimirką tu to norėtum... Ar tikrai? Žinoma ne. Man gali būti atviras. Tu tik norėtum norėti. Akimirkos ir norų norai. Tai viskas ko gali tikėtis dabar.

Autobuse, tie patys žmonės, kurie ryte taip stengėsi sugauti tavo žvilgsnį, dabar nutyla, kai prisėdi greta. Norėtum, kad nutilčiau aš? Tau tereikia paprašyti. Ne? Tai važiuojam toliau. Pažiūrėk. Kažkokia moteriškė palinksta prie pusamžio vyro ir pusbalsiu išberia:
- Tu tik pažiūrėk, kokie vakarais po Kauną šlaistosi...
Pajuntu poreikį šypsotis. Pajusk ir tu. Poreikius dera tenkinti... Vyriškas balsas atsako kur kas tyliau, bet vis viena pakankamai aiškiai:
- Pyderas, psichinis kažkoks.
Šypsomės plačiau, deja privažiuojam savo stotelę ir platesnių komentarų jau nebesulaukiam. Išlipdami dar pasakom: "Ačiū. Labanaktis"... Ką? Ak taip. Žinoma:

TU šypsaisi.
TU išlipi.
TU sakai.

Na ir priekabus tapai. Tikrai nepretenduoju į tavo asmenybės prioritetus (nebėra į ką ten pretenduoti). Išidirbinėjimas, žinoma. Daugiau nieko ir neturi. Vien tam, kad nereiktų galvoti. Žiūrėti į priekį. Atremi galvą į staktą ir lėtai pasuki raktą. Jausmas toks, lyg atvėrus duris, ant tavęs šoks kažkas naguotas, dantingas ir labai nedraugiškas. Atidarai. Uždegi šviesą. Ramiai. Nusirengi paltą, nusiauni batus. Viskas nuostabiai tvarkinga ir tikslu.

Tada užrakini duris. Užsirakini pats vienas, su visais savo košmarais, skausmu, neviltimi, beprotybe?.. Norėtum.
Užsirakini vienas su MANIMI.