tik mirkteli – ir visa tai išnyksta
vėjo atodūsiai prisiminimų tyloje
raudonos dilgėlės pražydusios sapne
tik raibuliai vandens paviršiuj.
įspėti neįmanoma – tu išgalvotam danguje
akis užmerkus negaliu tavęs pamiršti
miražuose paklydus viltim rašau žvirgžde --
užuominom neiššifruojamom -- gal atpažinsi.
neegzistuoja laikas – tik nedek šviesų
nuslėpt nemoku virpančių blakstienų
žodžių išreikšti vėjams dykumų aš neturiu
tik prisiglaust norėčiau mėnesienoj
teide
2008-11-18 13:21:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): obelaitė
Sukurta: 2009-05-11 23:06:49
Širdies kelionė,gražios metaforos...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-11-18 21:27:32
net atpažint panorau...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-11-18 19:25:59
nuslėpt nemoku virpančių blakstienų
Nuoširdžiai...
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-11-18 17:52:18
Garai, teide...
Manau, kad tas, kam sukūrei šį dangų,
dėkos kaip už tikrą. Kitą vertus, aš irgi tikiu, kad kai moteris kuria dangų- būtinai sukuria.
Išgalvoto nebūna.
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2008-11-18 14:49:11
jautriai, vietomis net per jautriai...
Anonimas
Sukurta: 2008-11-18 14:49:05
h... paklydusi i visai tilptų prieš viltim?
Anonimas
Sukurta: 2008-11-18 14:47:31
užbūrė artuma.