Santrauka:
klausantis visatos...
(Sodininkui)
Kai sąmonė nurimsta, ištrūksta nuo minčių,
o kūnas tarsi pūkas visai netenka svorio,
melodiją ramybės aš nuolatos girdžiu –
Būties Maestro Laikas „Concerto grosso“ groja.
Tylus orkestro ritmas švelniausiais obertonais
pasiekia tolimiausias galaktikas erdvių.
Visatos unisonas – lyg Jo prisilietimas
prie mano širdies pulso ir sielos virpesių.
Ir persipina mano jausmai, troškimai, viltys
su Jo – Kūrėjo – taktais melodijų skaidrių.
Aš pradedu suprasti – į Amžinybę tiltas
prasideda šioj žemėj nuo žingsnių pakilių ...
„Concerto grosso“ – Didysis koncertas (ital.)
I. D.
2001
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2005-12-30 18:27:15
nebūtų jų - 'senųjų', nebūtų dabartinių (gal)...
:-)
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-12-21 23:08:26
ne, Radastuke, čia visai ne prie muzikos liečiausi :) Va, Ramunė sugavo mintį, o dar ir labai vertingą pastabą pasakė: per daug 'aš'... bet čia ir visa esmė - to 'aš' santykis su 'JUO'...
nebevertinu tų savo senųjų eiliukų... bet yra tokie :))))
Vartotojas (-a): Tina Rein
Sukurta: 2005-12-21 07:16:36
Klasikinis ir eiliukas "iš praeities". Bet įsivaizduoju Irna užsimerkusią ir besiklausančią muzikos.
Vartotojas (-a): Liepsna_Ugnelaitė
Sukurta: 2005-12-20 22:44:45
klasikinės muzikos poveikis.
gražu:)
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2005-12-20 22:35:39
Muzika, klasika.. Man truputį svetima, bet norėčiau būti tokia, kuriai nesvetima .. ; O
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-12-20 22:34:12
Sodiniko pageidavimu įdedu seniau rašytą eilėraštį klasikine forma.