Smilkiniai remiasi į medinį paviršių... Kieno? Stalo, savaime suprantama. Užmigau ant jo ne todėl, kad buvau girtas ar pavargęs.

Aš gimiau ten, skiautėje, erotiniuose pieštuko palytėjimuose, kai grafito dulkės gula ant pigaus, languoto popieriaus. Naktį, be meilės ar jausmo, vien iš noro patenkinti grafomaniškus savo kūrėjo poreikius...

Man sakė, kad esu niekas, banalios penkių minučių aistros vaisius. Kad aš tuščias ir beprasmis. Išsigimęs ir nenušlifuotas, ir pamirštamas kaip tarakonas kampe. Ir toks pat traukiantis.

Kaip tarakonas.

Ir niekas to nebegalėjo pakeisti, nes mano dievas, mano kūrėjas, mano ranka laikė pieštuką, niekšas, prievartaujantis popierių... Jis mane pamiršo, uždarė stalčiuje ir paliko gailėtis savęs. Skaičiuoti savo raides ir nekęsti visko, kas mane supa. Uždarytas savyje aš ėjau iš proto, bet ne todėl, kad galėjau, o todėl, kad taip panorėjo mane surinkusi būtybė. Surinkusi iš tuščių frazių ir savo egoizmo.

O aš geltau. Susitaikiau.

O tada, po daugelio metų, jau suaugęs grafomanas mane rado... Pavartė rankose, atsiduso ir švelniai paguldė ant žvakidės.

Su sadistišku pasitenkinimu ir mazochistiniais atšvaitais akyse jis stebėjo... „Visada nužudai tai, ką myli – savaime suprantama tiesa, jei skaitysi iš kito galo“.*

O daugiau aš nepamenu... Tik žinau, kad prabundu ant kilimo, aplaistytas pigiu vynu ir vaikiškomis mergiotės paauglės ašaromis...

Ir man baisu, nes žvakė ir ugnis manęs neišlaisvino. Aš vis dar tas pats.

---

Kartais mano poelgiai būna savanaudiški, o kartais man trūksta papraščiausios fantazijos ir gebėjimo tikėti netikrove. Ir dėl to galiu jaustis laimingu, save patikėjęs popieriui. Bet popierius tai ar aš pats – visas tas šūdas niekur nedingsta. Jis tiesiog atsiduria ant kieno nors kito pečių. O jei tas kitas – hipotetinis asmuo? Ką gi, tuomet man reikia susitaikyti ne tik su savo problemomis, bet ir su savo hipotetiniais tvariniais. Padarėliais, kurie nekenčia manęs.
Kai mano sukurtas atvaizdas nekenčia savo kūrėjo... tai kažką reiškia. Pamiršau ką.

Aš daug pamirštu, todėl užsirašinėju. Naiviai tikiuosi, kad kurią nors dieną atsidaręs savo stalčių nebūsiu nulinčiuotas.

Nusilinčiavęs...

Ar svarbu. Šią naktį aš linkęs painiotis. Ir rašyti kvailas mintis dar ir dar.

O paskui užmiršti ir susiieškoti žvakidę.
O paskui apsimesti kažkuo kitu.
Papozuoti.
Pajuokauti.
Apsimesti.
Neišgirsti.

---Prabusti

* – ištrauka iš C. Pahlanhiuk knygos „Kovos klubas“