Santrauka:
Palaukė – tai, už ko jau miškas (turbūt).
Mirusių klevo lapų pieva
Vedė mus. Kai nespėdavom – laukė.
O kai rankos nuo jaudulio drėko,
Pasirodo priėjom – palaukė.
Bučiniai tarsi spanguolių šalnos
Širdžiai amžiną rėžį įrėžė...
Parašiau koja žodį ant sniego –
Apgaulė.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-11-16 21:52:30
ištirps apgaulė, palaukėj klevas sužaliuos, kaita į širdį spanguoliniuos bučiniuos... :)
Vartotojas (-a): Sibilė
Sukurta: 2008-11-16 17:58:07
liūdnas...bet gražus...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-11-15 22:49:43
kaita, o gal apsigavom?
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-11-15 21:00:48
Pirma eilutė lyg iš fantastinio epo:)
Geras darbas.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-11-15 20:10:00
Mirusių klevo lapų pieva
- - -
Bučiniai, tarsi spanguolių šalnos
Širdžiai amžiną rėžį įrėžė...
Jausmingai išsakyta. Sėkmės, Norduk... :)
Anonimas
Sukurta: 2008-11-15 19:43:19
Sklandus, gražus kūrinukas, su skausmuku,
.....bet ir spanguolių bučiniai viską atperka :)
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2008-11-15 19:32:48
raiškiai įsirėžiančiai, kad ir ant sniego...
su kažkokiu amžino laikinumo pajautimu.
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2008-11-15 18:53:02
Prasmingas, atsiveriantis gamtos ir gyvenimo paralelėmis