Mirusių klevo lapų pieva
Vedė mus. Kai nespėdavom – laukė.
O kai rankos nuo jaudulio drėko,
Pasirodo priėjom – palaukė.

Bučiniai tarsi spanguolių šalnos
Širdžiai amžiną rėžį įrėžė...

Parašiau koja žodį ant sniego –

Apgaulė.