Ji bėga tolyn. Tolyn. Tolyn. Tolyn. Ji bėga tolyn. Ten kur horizontas. Kur? Kur? Tolyn. Kas ten?  Horizontas. Ji bėga tolyn. Tolyn. Horizontas. Tolyn. Horizontas. Tolyn. Ji bėga. Kur? Ji bėga.

Emilija eina vienodais ir pilkais violetiniais žingsneliais. Jai šalta. Ji verkia, pagal 3, 5 žingsnio teoriją. Po 3,5 žingsnių nurieda ašara. Žingsnis, žingsnis, žingsnis, žengia – ašara. Ašaros rieda iš rudų akių – gražu. Ji eina tolyn pilkai violetiniais žingsneliais. Į kapines, pas mamą ir tėtį. Ji eina tolyn,  dar daug kelio liko. Ji eina tolyn – į rudų akių horizontą.

Kiro stovi  prie raudono riešutmedžio durų ir spaudžia apvalų durų skambutį. Titas atidaro duris. Atbėga senelė:
- Emilita? – Močiutė.
- Močiute, čia ne ji – Titas.
- Sveiki, kur Emilija? – Kiro.
- Ji užsiėmusi – neturi tau laiko, – piktai pažvelgia į Kiro.
- Kur Emilija??? – Kiro.
- Čia tu, Kiro. O dieve, Emi išėjo, – Nina.
- Ką??? – Kiro.
- Mes čia kalbėjome, ji susinervino ir išbėgo. Kiro, reikia ją surasti. Ki.... – Nina.

Kiro bėga gatve, jos gale pasuka į kairę. Vėliau į dešinę, tiesiai, į kairę, į kairę, tiesiai. Jis seka pilkais violetiniais pėdsakais. Jis jų nemato – jis juos jaučia.

Medžių alėja. Emi, kartodama savo 3,5 žingsnių ritualą, slenka taku į kapines.  Už 300 metrų Kiro, pamatęs mažą juodą figurėlę, pradeda bėgti krosiniu greičiu (6 ratai mokyklos stadione per 4,5 minutės).

300 metrų, 202 metrai, 106 metrai, 6 metrai, 3 metrai, 2 metrai, 1 metras. Kiro ištiesia ranką:
- Emi!

Maža figūrėlė trumpais pasišiaušusiais plaukais atsisuka. Ašaros sustingsta. Akys ištaria: KIRO!!!

Šviesiaplaukis berniukas tiesia rankas į savo sidabrinę savajonę, norėdamas ją apkabinti:
-Ne! – ašaros atitirpsta. Ritmas padažnėja „Kapt, kapt, kapt“. 3,5 žingsnių teorija dingo.
- Kas atsitiko? Kas yra? – žalios akys išsigąsta pilkumos.
- Kiro! Jie mane išsiveža! Manęs čia nebus! Jie mane pasiima, – „Kapt, kapt, kapt“.
Žalios akys paplūsta baltu skausmo krauju.
– Ne, jie neturi teisės! Emi, ne! Aš negaliu tavęs prarasti!
„Kapt, kapt, kapt“.

Stiprios rankos apkabina „mažąją pasišiaušėlę“. Tylūs, žali žodžiai:
- Mes nepaskęsim!
- Aš gi nemoku plaukti.
- Tu nepaskęsi! Aš moku, būk šalia manęs.
- Bet.... – „Kapt, kapt. kapt“.
- Šaaaaa!  Aš širdyje!

14:06 – Emilija ir Kiro stovi take į kapines. Rudeninių medžių alėja.