Kai tavo sielą
perplėšia pusiau
skambutis
žadintuvo, telefono, kitas...
Kai tavo širdį
už akmenį kiečiau
vaizdai matyti surakina...
Kai nebenori jau
daugiau
už artimą, kaimyną...
Tarsi nebūtum –
vis ramiau, ramiau
akimirkų žydėjime prasmingam...

Kaskart arčiau,
šilčiau,
kol kraujas gyslose
šaltėja,
o termometrai trūkčioja
sparčiau...
Kaskart arčiau savęs
artėji,
net nebespėji
kardiografo kreive
pašaukti sau,
kad nėr toliau
kur bėgti.