- Kur bėgi, kaip galvą pametęs. Palauk! - pašaukiau iš paskos Vidiniui. Anas gi lyg neišgirdęs, ėjo nuėjo. Ir, matyt, žinodamas, kur ir kodėl. Bet dar vis tikiuosi: - Grįžk gi! Prano laukiu!
Ne man kalbėti, kad būna, kai ir viena diena nesutelpa knygon. Pernelyg atkakliai gal nereikėtų apie tai galvoti, bet vis dažniau atsimenu, kad savo gyvenime sutalpinau jau ( taigi, jau!) apie dvidešimt šešis tūkstančius dienų. Kiek tuštybės jose! Ir va dabar... Bet et, gal nereikėtų verkšlenti, apgailint neišsipildžiusias viltis, nes į krūtinę, kaip man atrodė, įgriuvo nemenkas gabalas dangaus. Tegu nedrąsiai, tik nusileidus į dvasią, bet vis dėlto vyliausi ir buvo smagu tikėti, kad bent „Teisybės bijosi visi“ užrašus pavyks aplenkti knygos viršeliais. Tiesa, prie jų liečiausi retai, vis atidėdamas užbaigiamus darbus. Ir menkai įtariau, kad prie jų ne dėl smalsumo prisėsdavo Vidinis.
Išgirdo jis neišgirdo šaukiant, bet Pasostės erdvėje pasilikau vienas.
Paėmiau į rankas Knygą - segtuvą ir iš tiesų pažiūrėjus - paprasčiausia knyga, kurią jau moku „prakalbini“, bet suprantu, kad toks jos įvardijimas neteisingas.
- Kaip vadinsim - nepagadinsim. Gal šarmanka? Gal kakarinka? Gal gramofonas? Gal ryla arba te ir lieka, kaip pirmą kartą pakibo ant liežuvio. Knyga - segtuvas, - nepaisė Vidinis.
Dabar, jam nesant, panūdau atlikti eksperimentą. Pasikuisau etažerėje ir, suradęs prirašytą lapą, įsegiau knygoje.
- Ačiū, – pasakė. - Galite neabejot dėl apsaugos.
- Žinoma. Dėl apsaugos neabejoju. Net ir dėl to, kad tekstas toks, kad tik yra. Galėtų net nebūti. Tai antras užrašų „Teisybės bijosi visi“ įžangos variantas. Manau, blogesnis negu anas, anksčiau skaitytas.
- Ką gi. Reikia pasiklausyti,- pasakė Knyga – segtuvas ir mano balsu:

„Užrašus bandžiau dar kartą perskaityti, bet, deja, taip sunkiai, kad net akiniuotos akys vos įžiūri. Dar blogiau, kad ir atmintis nepanoro liudyti ištikimybę aprašytiems dalykams. Nežinau kaip tai vertinti, bet jaučiu jėgą, kuri šiaip taip padėjusi suregzti užrašus, dabar lyg norėtų atsiriboti nuo dažnai beveik neįtikėtinų dalykų tiesos, kuriai ištikimybę prisiekiau vienintelio Lietuvos karaliaus vardu. Todėl pasilieku ištikimas čia parašytiems žodžiams, o jeigu atsitiktų, kad jie bent kiek klaidina, tai priimu kaip nuodėmę, už kurią atsiskaitinėsiu jau Anapilio karalystėje Taigi, Vardan Dievo, ir sūnaus... Ką parašiau, neišmetu nei vieno žodelio, o kadangi kitą kartą juos perskaityti man jau Dievulis laiko neduoda, tai nieko geresnio jums, mielieji skaitytojai, palikti jau negebu. Tikėkite manimi, o aš Jūsų ateinančių lauksiu ten, iš kur kai kam vis dėlto pavyksta sugrįžti. Čia kalbu ne apie Jėzaus prisikėlimą. Tai, ko gero, šių užrašų didžiausioji nelaimė.
Sudie čia, šio pasaulio šviesoje, nors kol esame kartu bent Žodyje, regisi, kad taip kalbėti negražu ir neprotinga.“

- Stebuklas. Dar vienas. Kai atrodo Dievui reikėtų pasiųst amžiną atilsį, jis siunčia stebuklus, - pasakiau, išklausęs ką tik įsegtą seno, jau užmiršto ir nereikalingo teksto skaitymą.
- Stengiuosi dirbti dorai, sąžiningai. Tik tiek,- pasakė Knyga – segtuvas. Ir tuoj pat:- Pone, manęs daug neklauskite. Daug nekalbu. Aš daug skaitau.
- Suprantu, mielasis.
- Bendravardi, atkelk vartus, - išgirdau Prano balsą. Ir taip pat nemokėjau suprasti, kodėl “atkelk vartus!”, kai karietoje gyvename be vartų, bet nepaisant to, jie kėlėsi. Pasostėje erdvės daugėjo ir buvo panašu, kaip Biblijoje: “Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa“.
Vežėjui bergždžias dalykas bandyti žodžiu aprašyti reiškinį, kai per kelias akimirkas apgaubia nauja aplinka ir akyse atsiranda peizažai, kuriuos gal tik sapnas tegali sukurti. Nebuvo laiko stebėtis ir galvoti apie reiškinio prigimtį, bet tikėjau, kad kuri tai sielos kartelė atsivėrė ir išėjo arba leido sau pabūti materijoje. Prisiminiau poną Ypatą ir manydamas, kad šios išdaigos vyksta jo įtaigojamos, panosėje šnabždėjau.
- Ė, nebūtų Ypata, jeigu ko nors nesumąstytų kaip ne žmonės,- tačiau išgirdau, kai pasąmonėje atsiliepė Balsas:
- Kaip Dievo, taip ir pono Ypatos vardo be reikalo neminėkim. Tai aš. Tęsiu tau duotą savo pažadą, Pranuci. Brangius svečius reikia priimti pagarbiai ir va taip, atlapojus sielą.
- Ačiū, Balse,- kiek palaukęs pasakiau mintyse, bet į sąmonę jau gulėsi Vidinio siunčiami eiliavimai:

Esu žmogus.
Bet toks,
Koksai dabar -
Jau būt nenoriu.
Atėjo laikas pataisyt save -
Žiupsnelį po žiupsnelio,
Paėmus iš šventovių,
Surinkti į materijas
Ir kuo stropiau įmūryt sieloje.

Nebūtų joj erdvės -
Tikriausiai patylėčiau,
Neužsiimdamas statybomis,
Kai kalnas ten ant kalno.
Dabar žinau -
Erdvės žmogaus sieloj
Lig proto pakraščių,
Dangaus gal net daugiau,
Negu jo turi Dievas.

Esu žmogus,
Bet toks, koks aš dabar,
Jau būt nenoriu.
Praėjo noras sutvertam
Pagal paveikslą Dievo būti---
Jaučiu pagungą
Ir statyboje į Dievą būti panašus.

- Labas, Pranai. Žinojau, kad atvažiuosi. Va, kokia erdvė tavo garbei. Aš ir pats ją Pasostėje tokią pirmą kartą regiu. O Vidinis irgi nori būti panašus į Dievą.
....Sugrįžau į Pasostę manydamas, kad gal mintys atlėgs ir galėsiu ramia galva apvaikščioti įspūdžius ir tuos potyrius, kurie labai nelauktai užgriuvo svečiuojantis Tomo erdvėje. Pasirodo, kad ir čia ne pyragai. Nekviestas neprašytas prabilo Balsas, amu užspringtino Knyga- segtuvas, pernelyg netikėtai užgriuvo Pranas su senąja karieta, o ir savyje tiek daug visa ko girdisi, kad nežinai prie ko susikaupti.
O diena dar nesibaigė…