Linksi šakos karpytų klevų,
Lyg ugnis plazda vėjuose skaros.
Tą rugsėjį aš vėlei menu:
Koks jis buvo dosnus ir koks geras...

Ir tie žodžiai tyloj ištarti,
Ir artumas, man persmelkęs širdį.
Mes abu buvom laimės verti.
Mūs taures sklidinai ji pripildė.

Tas rugsėjis praėjo taip greit.
Ūžaut vėjai klevuose paliovė,
Net žiema paskubėjo ateit, –
Liūdnas metas... sakydavo žmonės.

Nežinojom, kad vakaras bus
Su žarom ir gėlėm paskutinis,
Kad likimas dalys mus perpus:
Ką paliks, ką ištrems iš gimtinės.

Tyliai snaudė pavargę klevai,
O langeliuose žaros auksinės...
Ar iš tikro tenai tu buvai
Ir nuo lūpų man bučinius skynei?

Tepaliko tas jausmas švelnus,
O daug metų upeliai tekėjo...
Tuos laukuos nuo purienų šviesu
Ir gaivu nuo pavasario vėjo.

Nors norėtųs į tądien sugrįžt,
Laiko ratą pasukt karuselėj,
Kai klevus vėl spalvom aptaškys
Dar sparnuotas šių metų rugsėjis.

2005 05 16