Jai nukirpo plaukus. Kai ji miegojo. Nusprendė, kad  šitaip bus mažiau skaudulio širdžiai. Utėlės taip įsikūrė jos dosnioj neplautoj galvelėj, kad nėra ko vargti.

Dotė pramerkė akis. Saulė paglostė jos truputėlį purvinus vokus. Žiovaudama pajuto burnoj susiraizgiusį plaukų kuokštą. Sugraibiusi jį sučepsėjo, lyg ragaudama šlykštoko žemės skonio, atitirpusio burnoje nuo jos pirštų. Išvydus, ką rado, mergaitės akys išsiplėtė. Šokusi iš lovos nubėgo prie veidrodžio kitame nedidelio blausiai apšviesto kambario gale. Dotė įdėmiai žiūrėjo į atvaizdą veidrodyje.

Didelis senovinis veidrodis ant dviejų išsišakojusių kojų stovėjo kambario kampe, tarp sienos su durimis ir sienos, kuri glaudė keturkojį tamsaus medžio rašomąjį stalą be stalčių, šalia kurio ant žemės tvarkingai sudėtos gulėjo keturios krūvelės aptriušusių knygų. Stovint prie veidrodžio, arčiau durų galėjai matyti jame langą, didžiulį, seną, atsilupinėjusių baltų dažų rėmais. Veidrodis buvo šio kambario šeimininkas, ir nors apatinė jo dalis gerokai įskilusi, vienintelis kadaise buvusios prabangos ženklas. Dvimetrinio giganto rėmai buvo geltono metalo, šonuose raizgėsi it vijokliai, o viršuje jie panašėjo į sūkurį.

Balta lyg šmėkla, pilkomis stiklinėmis akimis veidrodyje įsirėminusi stovėjo Dotė. Jos ilgi, kažkada buvę balti, o dabar patamsėję naktiniai beveik siekė kaulėtas pėdas. Galėjai pamanyti, kad tai tikrai įrėmintas gražaus, nors ir purvino berniuko portretas. Ir tik drebantys mergaitės pirštai išdavė, kad ji – gyvas padaras.

Iš lėto pasukusi galvą į dešinę, ji pažvelgė pro langą: saulė jau nebemėtė spindulių jos kambaryje. Matyt ji taip stovėjo ne mažiau penkiolikos minučių. Jos akys prisitvenkė ašarų. Paleidusi banguotų raudonų plaukų sruogą, ji apsisuko, griebė šaltą durų rankeną ir trenkusi durimis nulėkė laiptais žemyn.

Kambarys, tėviškai pratęs prie dramų, liko kaip ir buvęs. Sukuistoje lovoje, aplink pagalvę ir ant jos, ant tamsiai rudo vilnonio užtiesalo, šen bei ten raitėsi raudonų plaukų sruogos.