Į Pasostės erdvę sugrįžau, kai dar Vidinio nebuvo, tačiau ir pats ne kažin kaip gerai prisimenu sugrįžimą. Daug kas ten, svečiuojantis  pas Tomą, svaigino, tačiau asmeniškai mane - labiausia susitikimas su Pranu. Sutikau. Buvome kartu. Ir ne kur, o būtent prie senosios karietos ir net karietoje, kuri prieš dvidešimt metų. Kitiems galbūt knietės pasakyti, jog tai nuobodu ir neįdomu. Na, o jeigu reikia kuo džiaugtis ir gėrėtis, tai erdvių galimybėmis sukaupti sąlygas, kurioms atsiradus vienas būties būvis sugeba persilieti, pereiti į kitą. Būtent jos, erdvės, čia lemia, kad filosofijos ar iliuzijų fragmentai įsikūnija į realybę. Bet kaip ten bebūtų, ką kaip kiti bemanytų, dabar žinau, kad ATSIMINTI ją, realybę, praeityje ir BŪTI joje yra du skirtingi dalykai. Dėl priežasties, kad į save, kaip ir į upę, antrą kartą neįbrisi, suvokiu, kad tapačių pasikartojimų nebūna. Tačiau daug kas Tomo erdvėje tą dieną buvo kaip kadaise - Pranas, senoji  karieta, Igaga, kalbėti žodžiai, kurie nežinia kokiu būdu lūpose atsirasdavo būtent tokie, kokie jie anuomet.
Vaikštinėjau po Pasostę, negirdėdamas savo žingsnių ir ką tik patirti įspūdžiai neapaleido jausenos. Buvo nesmagu suvokti, kaip neprotingai elgtasi ir mūsiškėje, jos kelionėse beveik užmiršus, kad  žmogaus gyvenimas, kuris DABAR, yra tik vienas TOKS ir būtent tik DABAR. Prisiminiau Ypatą sakiusį, kad jo antikos laikų draugas Seneka bet kokia  proga stengdavosi priminti, kad mirštame kasdien. ( “juk klystame laukdami ateityje mirties: jos dalis jau - praeityje, nes prabėgusi gyvenimo tarpsnį valdo mirtis“).
“Ne, nemiela  man ta abejotina išmintis, surankiota iš kitų”, -galėjau atsiliepti prancūzo Mišelio Montenio žodžiais, bet tylėjau. Norėjosi atsispirti į patį save ir pasirodyti reikšmingam, pabandant nuosava mintimi apibendrinti tai, kas įvyko. Ar neteisingiau patikėti, kad, pavyzdžiui, žmogaus  išnykimo prasme, mirties nėra. Gyvenimas palieka mus praeityje ir ten gyvename. Ir klausimas tik, ką ir kaip reikia padaryti, kad iš tos praeities ateitume, sugebėdami  pasirodyti esantys būtent tokiais, kaip tai padarė Pranas. Atmintis, kaip jau sakiau, neatstoja, nekompensuoja  realybės, nepaisant kaip ji reikštųsi- pasakojimais, vaidinimais, poezija, atsiminimais, interpretacijomis...
     - O sapnais?- nelauktai išgirdau klausiant.
     Įsiklausiau, bet nieko, kas būtu ne taip, nesuradau. Ir vis dėlto pusbalsiu pasakiau:
    -Tik jau nemanyk, kad sapnuoju.
    -Sapnai ne tavo valioje, bet pasidomėti savo karietos erdvėmis- sutik Pelėda- laiko buvo daugiau negu reikia, - atsiliepė lyg kalbėtų pati Pasostės erdvė. Patylėjo, o paskui lyg apgailestaujant: -  Ak, žmonės!. Kuris iš Jūsų sugebate pasakyti, kas esate? Ką savyje turite? Duodi karietą, augini, puoselėji, tačiau ją irgi tik ausimis ir akimis žvalgote. Taip ir nesugebate įeiti į ją visa žmogaus esybe. Ne, tai ne priekaištas, bet reikia kažkaip per kažką pasakyti: užtenka būti tik adomais ir ievomis. Reikia ne tik žinoti, bet ir suvokti, ko Dievas tikėjosi, sutverdamas žmogų pagal savo paveikslą.
    Galvoje kažkas  krustelėjo, pasistūmėjo ir pradėjau atsiminti, kad šis Balsas man pažįstamas. Žinojau, kad juo tuomet nesidžiaugiau. Galgi net priešingai- norėjosi, kad greičiau pranyktų. Dabar atsiminimai pažadino aną nusiteikimą ir atsiliepdamas,  nedaug galvojęs, pasakiau:
    - Taip Dievas. O velnias irgi turbūt: „ sutvėriau pagal savo paveikslą. Dabar tobulinu“. Ir dar. Dievo šaukiamės kasdien, bet neateina ar retokai pasirodo, o velnias ir nešaukiamas neatstoja nuo žmogaus. Ot, ir suprask, kuriam jųdviejų žmogus labiau rūpi. Būti žmogumi ne taip paprasta, kaip gal atrodo.
    - Atsiminei? Pažinai, kad toks piktas?
    - Atsiminiau. Pažinau. Bet kad piktas, tai -ne. Jau tada vadinai seniu. Ką dabar pasakytumei? Beje, ačiū už Praną su jo visu kinkiniu. Manau, kad ne be tavo su Ypata paslaugų tokia dovana. Ir bendrai - ačiū už tai, ką patyriau Tomo erdvėje  ir kas dar sieloje neatslūgę. O su Vidiniu jau ruošiamės išeiti.  
   -Taip, mudu su Ypata pažįstami. Tik neprašyk, juolab nereikalauk, kad pasirodyčiau, kaip  Pranas. O dėl jųdviejų išėjimo…Ypatą prašiau, kad pagelbėtų, padėtų susiruošti, kad karietą paliktumei greičau. Bet sakiau gi - Dievas žmogų sutvėrė pagal savo paveikslą, o tai reiškia, kad ir iš tokio tvarinio neretai išeina nenuspėjami dalykai.
     - Nesupratau.
     - Daug ko nesupratai. Buvo tikėtasi, kad suprasi daugiau,- kalbėjo nematoma persona, kurią dar aname amžiuje, išgirdęs ją pirmą kartą, įvardijau Balsu. Nebuvo smagu girdėti atvirai reiškiamą negatyvią nuomonę apie Vidinio ir mano buvimą karietoje, bet jaučiau, kad stipresnė jėga Balsui trukdo realizuoti savo ketinimus. Būtent todėl ne kartą rodė į žmogų, kaip Dievo paveikslą ir jo tokios būties nedrįso nepaisyti.
     - Sakėte, kad esu piktas. Kažin, kuris labiau? Bent lig šiol jums dėkingas. Jums ir Ypatai..
     - Ar tiesos sakymas reiškia piktumą? Man kitaip negalima. Nebent galėčiau patylėti, bet tai ne išeitis, kuomet reikia važiuoti, eksperimentais patikrinant dalykus, dėl kurių atsiranda panašios karietos. Negalima leisti, pone, kad ir ši karieta ilgiau įstrigtų tarp Karlonų kalnelio ir sodybos. Esate Dievo žmogus, jeigu lig šiol vežėjas...
      Supratau, kad Balsas pasakė daugiau, negu suvokiu. Pasakė neatsitiktinai, ne „ per neapsižiūrėjimą“- jis darė tai gerai suvokdamas, kad su Dievo kūriniais reikia elgtis atsargiai, leidžiant  jiems patiems savyje išgirsti Dangui reikalingus sprendimus. Kurį laiką abu pabuvome tyloje, kuri man  buvo reikšminga dar ir todėl, kad išgirsčiau Vidinį:

                   Aš - senatvė.
                   Ir jeigu kas manot,
                   Kad čia liūdesio pilna,
                   Juo ne tik akis, bet ir kojas nuplaunu…
                   Ak, kokie gi jūs  besarmačiai!
                   Čia jaučiuosi pasaulį išmokęs -
                   Visi turtai many besutilpo
                   Ir sakydamas žodį MEILĖ
                   Bijausi,
                   Kad ji negrąžintų atgal į jaunystę.

                   Kaip miela ir gera,
                   Kad nereikia sugrįžti atgal -
                   Dabar ji man ne Aušrinė,
                   Dabar - Vakarė,
                   O iš tikrųjų žvaigždė ta pati
                   Lašina šviesą į širdį
                   Ir…džiaugias širdis.
                                    („‚Senatvė”)
  
      - O kartelis mano sieloje buvo įsimetęs, kai susitikęs Praną , pamatęs jo karietą, palikai užmarštyje mane,- vėl Balsas.
   - Ir vis dėlto gera, net nuostabu, kad nors trumpam  prisėdau ant Prano karietos pasostės.
   - Betgi ačiū die, jau nesakai, kad ji tavo…
   - Ne. Ji ne mano. Tai Prano karieta. Būk, Balse. Nepaisant, kas esi - būk! Te  Dievas su tavimi, kas bebūtumei.
   - Aš padėsiu tau dar kartą susitikti su Pranu. Lauk čia, Pasostėje. O su Dievu būkime visi.
   Pasostės erdvėje durų nebuvo, bet aiškiai išgirdau kaip sucypė  jų vyriai ir nesunkiai supratau, kad balso savininkas paliek erdvę, palikdamas, beje, džiugią žiną- reikia manyti, kad su Pranu dar susitiksiu.
     - Kai anuomet, tau sapnuojant, sakiau, kad senoji karieta sudužo į šipulius, regis, turėjai suprasi, kad ji sudužo Tau. Būtent tau,.- iš toli išgirdau Balsą, bet dėl to jo žodžių įtaiga buvo netgi stipresnė.