Pakrašty tylos
Pasivaideno vėjas –
Sparnus iškėlė, suūkė...
Išsigandau.
Raudonom kojom spyrė –
Klevų šakas prikėlė,
Ir pačiupta jų pirštų
Žemėn parvirtau.

Į gilų liūną klimpsta
Ir ieško rankos rankos...
Ir neranda –
Prietemoj spalvų nebėr.
Net rausvos vėjo kojos blanksta...
Tik krenta krenta lapai –
Rudeniniai –
Ant žemėj nupieštos širdies.