Tomas suvokė, kad tikėto įspūdžio vaidinimas pagal jo scenarijų nesulauks. Nepaisant, kad žmogaus siela talpi, kad ji, pasak vieno prancūzo* “juo gausiau papildoma, tuo talpesnė darosi”, tačiau jai, matyti, irgi reikalingas atokvėpis. Dabar gi, kurie buvome Tomo erdvėje, išskyrus gal Ypatą, įspūdžiais buvome persisotinę ir mūsų sieloms reikėjo atokvėpio. Bet pertvarkyti įvykius pagal įgeidžius dažnai neįmanoma; Tomas irgi negėlėjo atidėti vaidinimo kitam kartui. Beje, tuo metu nežinojome, kad vaidinimas sukonstruotas dviejų žmonių - jo ir Citatos.
- Ponai,- pasakė besišypsodama,- atleiskite, kad matote mane lyg ir šeimininkaujančią Tomo erdvėje. Aktorių dalioje yra persikūnijimo galimybės ir todėl manau, kad pastebėjote, kur ką tik buvo Tomas, jo nėra. Tai nereiškia, kad mūsų mažiau. Pažiūrėkite!..
Ir štai matau, kaip nepaskubėdamas prie manęs ateina kunigo sutana apsivilkęs žmogus. Matytas, nematytas...
- Vežėjau, jūs vis dar abejojate, ar…ar sugebės šį karietą nuvažiuoti bent per kelis amžius atgal, - pasakė girdėtais žodžiais, bet tuoj pat sau:- Tfu! ir scenarijų reikia keisti. Koreguoti tiesiog bėgant,- ir, nusigręžęs nuo manęs, paskubinęs žingsnius, nuėjo prie senosios karietos vežėjo. Pakartojęs ką tik man sakytus žodžius, tęsė:
- Tokios kelionės sėkme net vaikai neturėtų abejoti. O jūs? Ech! Tai juk menkas dalykas. Man, gerbiamasis, su Šliūpu teko ne tokius dalykus patirti. Gal tekę girdėti? Šliūpas. Jonas Šliūpas.
Pranas nenustebo, nepasimetė.
- Atsiprašau, bet - ne. Pirmą kartą girdžiu.
Nežinau, ar kas negausioje kelių žmonių publikoje įžvelgė dvejose personose skirtingus dalykus - tikrovę ir jos vaidybą. Pranas - tapatus sau, tikras Pranas. Tomas- aktorius, vaidinantis kunigą Aleksandrą Burbą, aplankiusį senąją karietą, ruošiantis jai kelionei į praeitį

BURBA. Taip! Taip! Visur ir visiems sakote, kad esate karietos vežėjas ir todėl nebūtina žinoti, kas yra Jonas Šliūpas ar Aleksandras Burba. Reikės, žmogau, žinoti.
PRANAS. Kas atsitiko, jeigu ne paslaptis?
BURBA. Stengiausi, vargau, rašiau, kad žmonės žinotų, o ką girdžiu? Girdžiu, kaip man vežėjas sako, kad gal tai paslaptis. Beje, kaip tu, vežėjau, suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas? Kad visi kunigai - niekai. O aš sakiau ir sakau, kad tokia nepakanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatizmui, o ne apsišvietusiam žmogui.
PRANAS. Jūs apie mane? Prieš teisybę kaip prieš vėją... Nepapūsi.

Plėčiau akių vyzdžius. Man tai buvo vėlgi nemenkas įspūdis. Pirmiausia gal todėl, kad galėjau numanyti, kas bus toliau. Jaučiausi, nukritęs į praeitą laiką. Jeigu ir tai vaidinimas, tai kas nevaidinimas? Net ir žodžiai tie, iš ten.

BURBA. Palauk! Paklausyk! Šliūpas gyveno Amerikoje, aš Lietuvoje. Jis barė kunigus, aš bedievius. Na, ir kuriam mudviejų tikėti? Kaip žmogui atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų -niekai? Teisingai sakoma, kad nėra padėties be išeities. Mums teko pasiryžti kelionei kita kryptimi. Pats sumanei nuvažiuoti į praėjusius laikus. Mes skridome į ateinančius.
PRANAS. Į ateinančius? Tikėjotės pabūti juose anksčiau, negu jie pasirodys čia?
BURBA. Kad ir vežėjas, o pasirodo supranti, žalty, apie ką kalbu. Beje, užmiršau pasakyti, kad tuo pat metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnotizavo. Na ir pasijutome kaip dvasios. Tik jaučiu - pakilau ir skrendu. Po trumpos valandėlės ogi žiūriu, kad priešais mane išniro kokia tai esybė. “Sveikas drūts, vienžemieti”,- pratarė lietuviškai. “ Sveikas drūts”,- atsakiau, supratęs, kad tai Šliūpas. Na ir pradėjo jis padebesiuose girti savo platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties. Tai va toks triukšmelis! Nesantaika ne tik dvasioje, bet ir dangaus ertmėje. Ir tuomet… Ar žinai, kas tuomet?

Išgirdau šį klausimą kaip ir kiti - ponas Ypata, Astė, ponia Citata, Vidinis. Bet labai abejoju, ar bent vienas jų galėjo pasakyti, ką atsakys Pranas, o juolab, ar kuris jų žino, kas tuomet. Jaučiausi išimtimi, nes tikrai žinojau. Ir vėl kaip prieš dvidešimt metų.

PRANAS. Nepykite, tikrai nežinau.
BURBA. Šliūpas sako:” Ilgaskverni, skriskime į glūdumas ateinančių amžių. Suprask, įsikalk į galvą, vežėjau - į glūdumas ateinančių amžių! Ir ką gi? Buvau pritrenktas jo idėjų populiarumu - kur tik Šliūpas su savo pamokslais, visas pulkas žmonių paskui jį bėga ir klausosi jo pranašysčių.
Netrukus minia buvo paruošta praktiškai veiklai ir tuomet Jonas tarė: “Tegu išnyksta valdžia ir šitie ilgaskverniai, dvasios romikai kunigai”.
Vos spėjo ištarti, kai prasidėjo pjautynės. Pjovė, pjovė kol išpjovė. Kai šis darbas buvo baigtas, Šliūpas paliepė pjauti turtingesnius, kad liktų visi lygūs.

Klausiausi, o galvoje vis šviesėjo. Dieve mano! kaip vis dėlto atmintis netapati realybei. Susitikimai su ją “peršoka” atminties atkartotus vaizdus ir supranti, kad tai nesulyginami dalykai. Galbūt pirmą kartą taip skaudžiai pajutau erdvių radijo karietoje prasmę. Neįsivaizduoju susitikimo su Pranu bet kur kitur. Ir, žinoma, neneigiu, kad tokiose erdvėse ir atmintis pasireiškia nepalyginamai didesnėmis galimybėmis. Ji jose lyg atgal į vandenį paleista žuvis, bet daiktų ar įvykių atspindžiai - kokie jie bebūtų - vis dėlto tik atspindžiai. Realybė nepakrutinamai pasilieka savyje. Buvau laimingas, kad galvoje atsiranda gyvastis, judėjimas, bet pikta buvo, kad neišmokau suvokti karietos anksčiau.
“Dieve, kur aš? Ir kas aš?” - prasičiaupė lūpos, išleisdamas į erdvę atsidūsėjimą, kurį išgirdo ir Pranas su Tomu.
-Ateik!- pakvietė.
-Ne. Į vaidinimą įeiti nenoriu, o į realybę - neįmanoma įeiti. Ji užimta Pranu. -Ir žvilgterėjau į Vidinį, nutilusį ir dėl kažko susimąsčiusį, bet telepatijos būdu gauta eilėraštį, savo galvoje suradau truputį vėliau.

Tų priekaištų dar bus daugiau -
Senatvė juk irzli.
Be jos žinau,
Kas kaip galėję būt kitaip.
Bet kam laikyti atminty,
Kiek ko nepadariau,
Ar padariau ne taip?

Keliu ant lūpų šypseną,
Į sielą - nuotaiką geresnę,
Bandydamas įtikint bent save:
Vienatvėje nėra tamsos -
Net sienos šviečia.
Ir čia labai svarbu,
Ar myli kas, ar - ne…
Apsikabinę per pečius,
Pavaikščioju išėjusių keliais-
Kiek daug kadaise buvome kartu,
Dabar- labai mažai…
*****************************************
* Turiu galvoje Mišelį Montenį