nužvangėjusių vartų duobė o liutnia
skaidriai perskrodžia oro slogutį
tūkstantmetė sužvarbus minia į mane
pučia plunksną šaltai po truputį
išsisklaido praeiviai sapnų pabundu
vėl kaimynai sumažino šilumą
prakeikta bendrija net į pledą kartu
susisupę veblena kad myli jie
ne mane ne tave tik savus protezus
tu išvirk man arbatos šilčiau tegu bus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-11-09 20:22:13
puiki satyra.Gera savybė mokėti iš savęs pasijuokti.Tai variklis likti gyvybingai ir pasikelti sau nuotaiką:)))))
Vartotojas (-a): rasa varnė
Sukurta: 2008-11-08 20:49:30
žr. pavadinimą ir žanrą
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-11-08 16:57:46
ekskursija.. požemiai..protezai... apie ką eina kalba / gal tai ironija senatvei... tada gaila šių eilučių autoriaus / ://
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-11-08 16:43:08
įdomiai susuktas kūrinys..
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-11-08 15:29:20
Ach, ta bendrystės arbata :)
Saldi ir šilta.