nužvangėjusių vartų duobė o liutnia
   skaidriai perskrodžia oro slogutį    
      tūkstantmetė sužvarbus minia į mane    
         pučia plunksną šaltai po truputį    
išsisklaido praeiviai sapnų pabundu  
   vėl kaimynai sumažino šilumą    
      prakeikta bendrija net į pledą kartu  
         susisupę veblena kad myli jie      
ne mane ne tave tik savus protezus    
   tu išvirk man arbatos šilčiau tegu bus