Nebežinau tikrai, ar noriu,
Nepamenu, kuo kartais dar tikiu,
Nesitikiu, kad byrančioj tikrovėj
Galiu atrast įsivaizduojamus sapnus.
Kažkaip keistai ir neteisingai dilo
Atšalę žodžiai limbo tyloje.
Bereikšmiai atšvaitai jausmų iškilo,
Ir dužo jie grimasos – mano šypsenos lede.
Tuomet prabudęs iš sapnų, apakęs,
Į veidrodį žiūrėjau ir šiepiaus – grįžau,
Kančia(, -) iliuzija(,) tebuvo(,) melas.
Ir nieko (tuo tvirtai tikėjau) aš nepraradau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2008-11-07 12:47:09
Priešpaskutinė eiltė: gal autorius turėtų apsispręsti su ta skyryba :-)
Eilinio skaitytojo nuomone, stipriausios kūrinio eilutės:
Nesitikiu,
Kad byrančioj tikrovėj
Galiu atrast įsivaizduojamus sapnus.
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2008-11-06 23:24:41
Trūksta gilesnio skverbimosi į esmę
Anonimas
Sukurta: 2008-11-06 22:33:24
Et, rimas galėtų būt išradingesnis.