Nebežinau tikrai, ar noriu,
Nepamenu, kuo kartais dar tikiu,
Nesitikiu, kad byrančioj tikrovėj
Galiu atrast įsivaizduojamus sapnus.

Kažkaip keistai ir neteisingai dilo
Atšalę žodžiai limbo tyloje.
Bereikšmiai atšvaitai jausmų iškilo,
Ir dužo jie grimasos – mano šypsenos lede.

Tuomet prabudęs iš sapnų, apakęs,
Į veidrodį žiūrėjau ir šiepiaus – grįžau,
Kančia(, -) iliuzija(,) tebuvo(,) melas.
Ir nieko (tuo tvirtai tikėjau) aš nepraradau.