Turbūt net Tomas vargiai galėtų išreikšti savijautą, kurią patyrė pamatęs, kad vyksmas - ne pagal jo scenarijų. Sako, jautėsi kaip pragare, tačiau sutikime, kad ten, pragare, dar reikės pabūti. Regis, boksininko (kad ir Šociko) pirštinėtos rankos smūgį būtų atrėmęs lengviau, negu Ypatos neapdairų skubėjimą įsiterpti į jo scenarijų. Net prakalbintas svečio negebėjo atsiminti, kas jis, nors kartu su juo prieš 20 metų radijo karieta išvažiavo į pirmą kelionę. Prano sveikinamas tik burbtelėjo:
- Labas, labas... Suprantu, kad turime svečių. Bet dabar jie man per gerklę lenda.
PRANAS. Kuomet nenori pažinti, Tomai, gal ir svečiu nevadink. Buvom, buvom ir dingom vienas kitam.
TOMAS. Kaip - "buvom, buvom"?
AŠ. Ot taip, Tomai! Jau kalbėjau savo bendravardžiui, kad gal geriau žmogui pasilikti užkonservuotam negu diena po dienelės bruzdėti ateitimi. Galėjau irgi jo nepažinti, nors, va, Pranas pažino. Manau, kad dar pasakys, ar labai džiaugiasi.
PRANAS. Pažinau, deja.
Tomas užmetė sunkią ranką ant mano peties, o kalbėjo ne tik man:
TOMAS. Palaukit, palauk! Ką čia kalbate, žmonės?
AŠ. Tomai, įsižiūrėk.
TOMAS. Gerai tau sakyti - "įsižiūrėk". Žinai gi, kokią kiaulę man kyštelėjo ponas Ypata. Ką tik pats prisipažino, kad tai jo darbas.
AŠ. Sakau, įsižiūrėk... Gal ir apie Ypatą su jo kiaule kitaip galvosime. Aš jau pradedu galvoti kitaip.
Ir tuomet, Tomas lyg meška iš po žiemos prabudusi:
TOMAS. Pranas? Karietos vežėjas? Užkonservuotas? O viešpatie! Tai kodėl gi neprisipažįsti, begėdi? Kad tave angelai po dangų panešiotų! Tfu! Tfu! Neprapulk. Būk! Šias dienas daug galvojau, kaip išmelsti stebuklą, kurį Visi Šventieji nors valandėlei atsiųstų į mano erdvę. Duok ranką, Prany, nes bijausi, kad gali išnykti. Ir... gaudyk vėją laukuose, ir vėl prašyk, melsk stebuklo.
Taip, pagaliau Tomas pažino žmogų, sutiktą tuomet, prieš beveik dvidešimt metų. Nors apie septyniasdešimt, bet Tomas dar vis stiprus, grandiozinis. Ir dabar jo stiprybę savo kaulais išbandė Pranas. Stebėdamas tyliai džiaugiausi, kad tokio meškino jėga aplenkia mane - bent jau dėl to gera būti dvidešimčia metų vyresniu, kad žinai, jog kaulai išliks sveiki. Bet dabar prasidėjo tai, ką, regis, daug metų norėjau atsiminti, bet nepasisekdavo. Suvokiau, kad pats galiu atsiminti tą pirmą radijo karietos kelionę. Tomas gi, nepaleisdamas Prano rankos, atsigręžė veidu į kelių žmonių publiką: -
- Ponai, tai ne vaidinimas! Šis mielas, garbingas žmogus, būtent yra tas vežėjas, ir būtent toks, koks jis buvo, kuomet pirmą kartą išvažiavome radijo karieta. Visi, o visi jo - bent išvaizdos - parametrai, kaip tuomet. Nuo jo prasidėjo mūsų karieta.
PRANAS: Atsiprašau, Tomai. Prieš tuos metus iš tiesų važiavau su Tomu, bet tai buvo kitas Tomas. To Tomo, deja, čia nematau. Tai buvo apie dvidešimčia metų jaunesnis vyras. Kitaip tariant, negalėsime pasigirti, kad tai nevaidinimas, jeigu bandome nuklysti į tų metų prisiminimus. Šis Tomas ano Tomo neatstos. Aną Tomą jau reikia vaidinti.
TOMAS. Va tau, bobule, devintinės. Ką daryti? Vaidinam?
PRANAS. Tai Jūs, Tomai, vaidinkite, o man to daryti, ačiū Dievui, nereikia.
Netikėtai prie mūsų privažiavo upe perplukdyta karieta, o Igaga, atsistojęs piestu ant užpakalinių kojų, per visą Tomo erdvę sužvengė:
- Yhahaha...
- Pranas kaip mat šoktelėjo ant karietos pasostės, laikydamas tą patį botagą ir vadžias, kaip prieš dvidešimt ų. Aiškiai jutau, kaip mano pasąmonė priima poeziją iš Vidinio kūrybinės laboratorijos ir labai tvarkingai sudėlioja stalčiuose.
Dar spaudžiu kumštį.
Trinkteliu į sieną.
Ji gali griūti, jeigu nestipri.
Nesimeldžiu, bet Dievą
Nešioju sąžinėje ir širdy.
Net jeigu jis tėra tik Niekas,
Man jį turėti dieviškai svarbu,
Kad bent save
Galėčiau kur padėti,
Kuomet ir TEN,
Ir ČIA,
Kuomet – visur.
Sunkiai į karietą ropštėsi Tomas, nors stengėsi, nors nenorėjo paisyti, kad praėję dvidešimt metų, daug pakeitė ne tik jo gyvenime, bet ir stiprybėje. Prireikė laike užkonservuoto Prano paramos, kol pagaliau ir jis, Tomas, įsitaisė šalia jo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-11-06 09:25:23
Dar spaudžiu kumštį.
Trinkteliu į sieną.
Ji gali griūti, jeigu nestipri.
Nesimeldžiu, bet Dievą
Nešioju sąžinėje ir širdy.
Net jeigu jis tėra tik Niekas,
Man jį turėti dieviškai svarbu,
Kad bent save
Galėčiau kur padėti,
Kuomet ir TEN,
Ir ČIA,
Kuomet – visur.
...Hamletiškai ir didingai skamba kūrinys...oi, daug kartų galima skaityti...ir vis bus nauja erdvė prieš akis...