Eime kur vasara pavargus
Atguls jau poilsio ramaus,
Nuneš mintis auksiniai lapai
Ir kaupsis debesys lietaus.

Kuždės šakom dar margos liepos
Pritvinkę ilgesio graudaus...
Darbštuolėms dūgzt nebėr jau vietos,
O rodos kvapas čia – medaus.

Pabus, plaikstysis girioj vėjas
Ir stūgaus – rudenį ragaus,
Nustos šypsot jo ledo lūpos –
Ilgai dar žvarbesiui tarnaus.

Girgždės nerangiai niūrūs medžiai,
Stebės pasaulį iš viršaus.
Šiaurės pašvaistės drėgnos akys
Karštas mūs nuodėmes nuplaus.