Rūke rudens vidurio rytą
aš balansuoju
plūduran stipriai įsikibus
tarp gyvybės ir negyvybės.

Kankina erdvi tuštuma,
o aš
tarsi gyvenimo būdo vadybininkė
žvalgaus trijų argumentų
kodėl verta ieškoti prasmės būtyje.

Mamytė mokė užuosti medų,
šalčiu alsuojančią naktį
dainuoti liaudies dainas.
- Tu privalai mokėt gyventi, -
tie siaubingi žodžiai vilnija mintyse.

O tu balansuoji rūke.
Supranti:
žiūrėti išmokė. Matyti -
ne.