Kasdien jis laukia lietaus,
suskaičiuoja dešimt pirmutinių
lašų ir nueina, palikdamas po savęs
neįprastą liūdesį, išsigandusią viltį
metų kaitą nešančiai deivei vandens –
juk viso lietaus neišgersi.

Užsideda skrybėlę ir nuogas išeina
į lietų, kad nuo vienumos nesušlaptų.
Kūnas medinis - sugers ne tik vandenį,
bet ir garsą žolės, naiviai dejuojančios
dėl vandeniu virstančios savasties, kuri
nesibaigs tik augs augs ir augs
pro pyktį - vaiko ir gyvulio kojų jis pasėtas –
kol ašmenys žilu žolės krauju pabals.

Jis eina – viso lietaus su savim nenusineši,
tik upės galingos - nuskandina jo vakarinius ūkus,
kai nenuilsdamas skuba, bet durys vis užrakintos,
o raktai iš geležies dar nenulieti:
ugnies per mažai, lietaus per daug – neišsemsi.

Suklykia gatvės, prašo liautis - jis sustoja tyla po lietaus;
dedasi regintis vandeniu ir žole, geležiu ir žilu krauju.
Žmonės vėpso į jo keistai blyškų nuogumą ir mato save -
šalnomis sukaustytas rudens nebūtis.
Apakinti suklumpa – dūžta veidrodžiai į atspindžius.

Jo plaukuos siaučia paukščiai nebylūs,
išaugę iš žolės, sušildyti lietumi,
geležiniais snapais suką lizdus, kuriuose perės

Dienas

Rytojaus laikraščius

Talentingų poetų dienoraščius

Ir minias,
ilgesį kaip sukruvintas vėliavas
nešančių, medinių kareivių, kurių
sielos iš liūdesio lietaus nulipdytos.