Santrauka:
Tūnosiu veidrodžiu dumble, nes mielas Tavo žvilgsnis
Lėkštė sunokusio dangaus
Po gintaro skliautais.
Vitražas smėlio prisiglaus –
Jam bangos kibirais.
Raudonas plunksnų mostas,
Žuvėdrų budinčių kaimai.
Banguoja lizde uostas –
Du saulės švyturiai.
Iš akmenų raidyno
Brandinsiu kaimenę balsų.
Vokalas jūros stygų
Oš sapną iš gelmių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Languota_ss
Sukurta: 2008-11-01 02:27:36
Dėkoju priėmusiems šį kūrinį (sun) :]
o gyvenimo įžeistiems ir nenorintiems palikti žmonių ramybėje [nes jie juk dar ne lavonai] :
taip -paviršutiniškas. Visi jie tokie.
Nėr Dievo- šis nedieviškas mano kūrinys, juk novatoriškumo reikia, kad netaptų banalu.
pagrindinė mintis - Aš, Mano Laura, Dzotai ir jos g-dienis, aišku?
iš idėjos gimsta rimas, o iš rimo eilėraštis, todėl jis taip ir vadinamas : "eiles rašau", o ne belenkaraščiu.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-31 20:13:16
Labai paviršutiniškas ir beprasmis kontekstas.
Juo labiau sąsajos.
Nerasta pagrindinės minties. Na, bent jau tinkamos kūriniui...
Rimas geras, tik kas iš jo?
Kur Dievas?..
Vartotojas (-a): svarainė
Sukurta: 2008-10-31 15:33:17
Skambus ir romantiškas. Glaudžiu prie mėgstamiausių:)