--- --- ---

Kada kalnai nesutelpa į širdį,
Kada žvaigždynais deive nueinu,
Kada mane žaibų skeveldros girdi,
Kai klausos mano liūdesio dainų

Šešėliai saulių, vieversius nudažę
Baikščia, vylingai giedančia spalva--
Nutysę uostai baltus veidus gręžia,
Kur mano žemė, mano Lietuva,

O viską priimu, aš viską, viską--
Ir tavo šaltį žvyrkelių rūsty,
Užnuodytų svajonių obeliską,
Tą duoną, kurioje karti

Aplaužyto likimo skalsė įklijuota
Su neapykantos keistais ženklais--
Varnų laukais - per nerimą kuprotą,
Kuris kalnynus palytėti leis...

Net dulkė bijo sėst ant tavo veido--
Meilės skeveldros tarsi angelai !
Kalnai, kalnai, kas jus į širdį leido,
Į mano širdį smigti taip giliai ...