Maža saulytė šviečia ryškiai kaip kad ir kasryt...
Atrodo, širdžiai miela, bet tik ne šįsyk.
Skaudu,
Kai graužia iš vidaus ir kirminas baisus,
It vilkė noriu staugt,
It liūtė draskytis po miškus...
Nebegaliu...
Man per sunku...
Žinau, kad vis dar myliu ir todėl kenčiu...
Ta meilė – ji akla,
Ta meilė – be atsako, todėl žvarbi it žiemos gūdi pūga...
Sunkus tai jausmas, kai paguodos net nėra,
Kai tavo širdyje dar gruodas,
O visus įėjimus užpustė ledinė žiema...
Pamilau aš tave.
Netikėtai, staiga...
Nors sau buvau pažadėjus būt šalta, abejinga...
Nepavyko. Deja...
Dabar ši mergaitė ir vėl liūdna...
Pravirks jei pamatys tave...
Nuliūs, jei paminės kažkas tave...
Aš negaliu...
Man per sunku
Tave mylėti,
Todėl kenčiu...
Kada aš liausiuosi niaukstytis kaip rudenio dangus,
Pravirkti kaip netikėtas lietus...
Nesišypsoti niekad niekados,
Ruduoti tavo akyse it klevo lapas, kad ruduos...
O gal pagels?... – tai gelsiu ir aš...
Supraski, be tavęs esu tiesiog ne aš...
Man reikia tavo žvilgsnio, tavęs kasdien šalia, kad mokyčiaus pamilt gyvenimą kaip niekada...
Gal ir vėl galėčiau tikėti pasauliu šiuo, šypsotis, it saulė šviesti rudenio rugiuos...
Man reikia meilės būtent tavo..
Ir bučinių, glamonių karštų...
Tik tavo rankų ir šilumos...
Sugrįžk!
Kaip rudeninis paukštis.
Ir nebeišskrisk į pietus, sušildyk čia manos pečius...
Prašau, tik pasilik...
Dėl manęs,
Pabūk...
Priglusk ir vėl šalia,
Leisk pasijausti vėlei tavo geidžiama...
Pamylėki šiąnakt mane ir nepaliki daugiau niekada...