Naktis ateina ir bučiuoja dangų
Ir kaklą, ir akis, bet šalta.
Gelsvas ruduo, juodi jausmai
Ir šypsnys... Toks išgalvotas
Rodos, tuoj ištirps jis.

Lieku viena, tarp sodžiaus sienų – menas?
O gal tai tik mana vaizduotė – nemiga?
Brangūs šešėliai vėlei griauna sienas,
Kurias aš susikūriau, kad pabūčiau vienas.

Suduoda stiprią dozę vakaro peizažai.
Užstringa durys, kai bandai mylėt... Ir gatvė
Tau taps namais, nes ten esi tik masė,
Nes ten laisvai dėkoji tu už žalią vasarą.