Aš išeinu,
Nes pavargau gyvent
Tarp keturių
Taisyklingai surimuotų sienų.
Aš noriu vaikščioti kalnų atbrailomis
Ir šokti saulės subrendimo šokį.
Aš noriu perskrieti bedugnę
(Kuri atskyrė mus)
Ir iš dangaus aukštybių
Panirti į gyvybės krioklį.
Iškilti paukščių apsuptai giesme...
Aš noriu jausti jūrą sau prie kojų!
Purslus,
Nutrynusius mano laiškus nuo smėlio,
Nuplovusius mano pilis,
Bet manęs nepalietusius...
Aš noriu jausti!
Aš noriu nepaliaujamai tekėti
Medžio syvuose –
Iš žemės gilumos
Lig pat viršūnės.
Pasiekus ją –
Iššaut vaivorykštės strėlę
Į dangų...
Ir kopti,
Svajoti,
Ir visą Visatą mylėti!
Aš noriu atverti akis
Į tikėjimą,
Tiesos šaltiny sielą išskalauti
Ir nustebti –
Jog
Noriu grįžti
Į savo ramią,
Jaukią,
Šiltą
Šiandien.
2003 06 27
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Glesumėlė
Sukurta: 2005-12-14 22:18:51
Aha, pati perkeldama šita eiliuka pastebejau ta "aš"... bet, kad jau taip buvo... tai žuriu, kaip į istorinę tikrovę :)
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-12-14 21:33:36
polėkis, emocijos trykšte trįkšta, tačiau ausį rėžia 'aš, aš, aš ir vėl aš, mano \, mano, sau, man ... matau labai neblogą eiliuką be 'aš' ir be kai kurių nebūtinų žodžių....
Vartotojas (-a): Sibilė
Sukurta: 2005-12-14 19:57:43
kažkas gražaus, nors" visą Visatą mylėti" gal perdaug sunku, nors...vieną žmogų mylėti sunkiau negu visą pasaulį...