Dulksna lyti nuogą kamieną,
Šis markstosi, gėdijas lapų.
Šiugždėjimas gula pasieniais
Mindomų, renkančių, gedinčių.
Tranki savadarbe vaikštyne
Maskaradiniu plazdančiu paltu,
Pasistengei išties – neužmynei,
Tik lėtai ir gracingai sudeginai
Raudonuojantį dangų it pragarą,
Ištekėjusią medžliepio sulą.
Vis galvojau, kad rudenys nedega,
Tik viršūnės, maniau, tik viršūnės.
Vynas
2008-10-21 08:38:59
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-10-25 20:04:52
Pajautimas, jutiminė energija apgaubia spalvom.
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2008-10-22 20:07:32
ir mane eiliaus pabaiga privertė dar perskaityt visą teisingumą nuo dulksnos
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-10-21 21:31:56
Vis galvojau, kad rudenys nedega,
Tik viršūnės, maniau, tik viršūnės.
Tai jau taip...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2008-10-21 15:18:55
Aoie bandymą išsaugoti žmoniškumą lyrinis subjektas taip negarsiai ir užuolankom prabyla...Bet paskutinėse eilutėse - abejonė.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2008-10-21 12:03:45
Sodrus. Pabaiga ypatingai įtraukė.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-21 10:07:51
Labai gracingas ir žavingas.
Nesuprantamai, bet nujaučiamai.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-10-21 09:07:34
Gal toks ruduo ir yra. Kasmet esantis ir niekad nepažįstamas.