Ten ir mano, ir tavo,
Ir vaikystės Kalėdos,
Kai, pamiršusi kavą,
Vėl nubėgau per sniegą,
Kur prie merdinčių laiptų
Pakeleivis užmigo,
Ir, pametęs kepurę,
Net nematė, kad snigo.
O pavargusios snaigės
Saujom krito ir krito
Į maldaujantį delną
Ant bemirštančio tilto.
O mes laukėm prie vartų
Ir pavargę pravirkom,
Nes neliko, ko laukti,
Nes neliko, kaip gimti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-02-03 00:49:46
Tikrai raminantis liuliavimas...:)...Su gimtadieniu!:)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2009-02-03 10:16:12
Atsiprašau, kad čia užėjau tik šiandien. Patiko.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-19 11:41:19
Pritariu Gediminui, kad mintį gali ir pamesti, kaip užliūliuoja, tačiau, kita vertus, surimuota dailiai.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-18 23:54:00
Nepatiko ritmika, kuri skaitant sukėlė nuobodumą, labiau įsigilini į garsus, bet ne patį tekstą - manau, kad viskas turi derintis.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-10-18 23:02:54
Nes neliko, kur grimzti...
ten prie mirštančio tilto atsigavo keleivis
ir pabandė pakilti
:)