Ten ir mano, ir tavo,
Ir vaikystės Kalėdos,
Kai, pamiršusi kavą,
Vėl nubėgau per sniegą,
Kur prie merdinčių laiptų
Pakeleivis užmigo,
Ir, pametęs kepurę,
Net nematė, kad snigo.
O pavargusios snaigės
Saujom krito ir krito
Į maldaujantį delną
Ant bemirštančio tilto.
O mes laukėm prie vartų
Ir pavargę pravirkom,
Nes neliko, ko laukti,
Nes neliko, kaip gimti.