Aš namas šaltas, šiandien pilnas užkimimo,
Į mano mintį rašo vienišas vėl vynas.
Ir ant palangės sėdi varnas nusiminęs,
O ant peties staigus, kartus nusivylimas.

Prie lango medis šoka vėl prisiminimais,
Ir žvelgia šlapias lapas, prašo užtarimo.
O kaip auksinį klevą rudenį brandint –
Jo siela veržias, laisvę skuba apkabint.

Tu užsimerki veidą liūdesio, žinai,
Jisai alsuoja į tave pilkai, piktai.
Pabirę lapai giržda užmirštu keliu,
Ir mūsų sieloms tyliai sako ateinu.

Savęs nemyli, neišmokai dar mylėt.
Geltoni lietūs lyja, šiandien neskubėk.
Šalti rubinai liečia vienišus pečius.
Save išlaisvink, naštą padalink perpus.