Margas klevas krenkščia nuo šalnos.
Kosėja ir čiaudo lapais uosis.
Atšuoliuoja raitas ant delčios
Debesėlis juosta apsijuosęs.
Visą naktį žemę jis stebės
Pro keistus, ištįsusius žiūronus,
O paskui į tolį nuriedės
Lyg geltonas didelis balionas.
Rytas saulės spindulį nuties
Pro pusiau plikas klevų viršūnes.
Nieks piktuoju neminės nakties,
Kai žėrės ten žalvario karūnos.
Klevas kosės vėl be atvangos,
Beržas nosine sau kaktą šluostys.
Nieks tikrai nepavydės slogos,
Tiktai uosis savo plikę glostys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2008-10-21 22:02:12
man tai norisi pulti visus gydyti nuo tų"privalumų"... Vadinasi,jie aprašyti labai... taikliai.
Vartotojas (-a): Algimantas
Sukurta: 2008-10-18 00:03:23
Pasiimu, būtinai pasiimu...Patiko...
Vartotojas (-a): fizrukė
Sukurta: 2008-10-16 22:00:28
Labai mielas eiliukas, spindintis begaliniu žaismingumu, šaunu! :)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-10-16 18:07:26
Argi negražus tas mūsų rudenėlis?
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-10-16 17:47:17
ak tas ruduo ...ak sloga
Anonimas
Sukurta: 2008-10-16 17:13:10
Kosėja; kosės; ištįsusius žiūronus, nes tysoti - gulėti išsitiesus.
Neblogai pateiktas ryšys.