O, kiemo vartai, ilgesio pilni!
Nejau jūs buvot kažkada?
Nejau prie slenksčio saugojot mane,
Kad nenuklysčiau per toli?

Nei vartų!
Nei tvoros!


Nejau sapnais įslinkę
Regėjimai vaikystės sieloj kužda?
Nejau užaugau lig plikos galvos
Ir negaliu per laiką atsiminti?
Kieman įėjo miškas ir linguoja...
Na, prisimink bent tu,
Kaip ant kaktos
Guzais žvaigždynai žiburiuoja.
Nesaugok paslaptim tiesos –
Norėjau eiti ir nueiti kuo toliau,
Palikęs grikių košę,
Riekėmis dalintą duoną,
Bet vartai ne lyg siena –
Nepramušti jų kakta!
Tvora apglėbus laiko kiemą...
Supuvo jau seniai,
Bet tėviškė neliko pamiršta.

Susėdam su slenksčiu
Ir netikim ---
Lyg būtume parėję
Su išėjusiais negrįžti.
Kalena gandras.
Gervės klykia pabaliais –
Duok, Dieve, kiekvienam
Tiek sveiko proto ir jaunystės!
Temiršta seniai!..
Argi gali būt kitaip?
Tai kam dejuoti,
Ašaromis šlapinti akis?
Giedoriai sukviesti,
Stalus apsėdę gieda…

Ir tu, Tamošiau, nesupyk!..
Kai senas mūsų nepažinsi,
Nes mes ir skambūs, ir jauni.  
Galvų nekvaršiname mirtimi.
Nei mirt neturim laiko,
Nei mąstyti apie tai…

Stuk! stuk! – lazda į slenkstį kala
Tamošiaus, negirdėdamas tyloj,
Kas giria ką ar bara –
Pareinam iš jaunystės į namus:
Nei vartų!
Nei tvoros!
Susėdę su slenksčiu,
Dar bandom atsiminti –
Kas, kaip, kada,
Kelintas iš eilės išėjo...

Mažais žingsniukais
Greitai skruzdė bėga
Per Šklėrius,
Per Piesčius,
Senovę,
Marazas...

O!
    dar
         ne
            tuš -
               tu -
                   ma...