Santrauka:
Taip, aš jį turiu -tėvišką nerimą.
Tėvas nerimą savo supjaustė ant vakaro stalo,
Padalino po lygiai, kad mes negalėtume skųstis,
O paskui kaip suaugusiems pylė po melo bokalą,
Davė didelę spintoj laikytą gyvenimo griūtį.
Jis nerašė graudžių ir žodingų mirties testamentų,
Nenusakė mums būdo kaip saulę pakeisti į lietų,
Neparodė nė vartų , kurie mūsų grįžtančių lauktų –
Tik niūniavo melodiją nerimo garbei sudėtą.
Aš turiu savo švarko kišenėj mažytį totemą:
Jis iš tėvo piešimo blanknoto tą sykį iškrito,
Mes su piešiniu šnekamės tobulo nerimo tema –
Tėvo nėr,bet jaučiu, kaip man nerimas šneka: Jis liko.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-10-06 22:19:39
įdomus jausmelis pereina, kai pasiskaitai. toks nerimas nukrečia
Anonimas
Sukurta: 2008-10-05 21:24:35
Pirmas posmelis man labai patiko. Nei pridėsi nei atimsi.
Antras buvo įdomus. Tačiau kažko trūko.
Trečiasis apstulbino ir suteikė kažkokį paslaptingumą.
Šauniai.!
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-10-05 21:00:08
taip.tėvo palikimas
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-10-05 19:37:54
Pritariu.Jautriai.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-10-05 18:53:40
Ir gera pasidarė, kad aš apie savo tėvą taip nerašyčiau.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-10-05 17:35:53
Tėvo nėr, bet jaučiu, kaip man nerimas šneka: Jis liko.
Jautriai...
Vartotojas (-a): Avija
Sukurta: 2008-10-05 17:06:08
Ilgesingas, jausmingas ir gyvenimiškas.