Tėvas nerimą savo supjaustė ant vakaro stalo,
Padalino po lygiai, kad mes negalėtume skųstis,
O paskui kaip suaugusiems pylė po melo bokalą,
Davė didelę spintoj laikytą gyvenimo griūtį.

Jis nerašė graudžių ir žodingų mirties testamentų,
Nenusakė mums būdo kaip saulę pakeisti į lietų,
Neparodė nė vartų , kurie mūsų grįžtančių lauktų –
Tik niūniavo melodiją nerimo garbei sudėtą.

Aš turiu savo švarko kišenėj mažytį totemą:
Jis iš tėvo piešimo blanknoto tą sykį iškrito,
Mes su piešiniu šnekamės  tobulo nerimo tema –
Tėvo nėr,bet jaučiu, kaip man nerimas šneka: Jis liko.