Santrauka:
– Mylėk savo artimą
kaip pats save.
Mama, laukdamasi mano brolio,
kiekvieną sekmadienį dviračiu
jį savy, mane – kėdutėj,
Tėtės rankom
prisuktoj ant rėmo,
veždavo bažnyčion.
Išleisdama Gyveniman, ji
į terbą įdėjo duonos kriaukšlę
ir įsakmiai paliepė:
– Mylėk savo artimą
kaip pats save.
Bet kaip mylėt man tą,
kuris spjaudo į akis,
Mama?..
– Tau pavyks, sūnau,
pavyks – eik…
Ir man pavyksta,
vis dažniau pavyksta.
Man pavyko,
Mama!
!!!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ančių virkdytoja
Sukurta: 2005-12-10 17:53:37
; O labai teigiamai nuteikiantis..
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2005-12-10 11:22:16
proziskas mielas , prasmingas kalbejimas. truksta poetiskumo
:
Sukurta: 2005-12-09 22:51:32
na, vertybės amžinos, bet kodėl, sakykit, apie jas amžinai taip pat atsiliepia visi?
pradėjote, tamsta, tikrai neblogai, bet kur priėjote prie tų amžinųjų, ten, atleiskite, bet man nebepatikti pradėjo.
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2005-12-09 21:22:04
Labai mielas eilius apie amžinąsias vertybes... taip, jos pavyksta ne kiekvienam.... Džiaugiuosi už autoriaus herojų!