Mama, laukdamasi mano brolio,
kiekvieną sekmadienį dviračiu
jį savy, mane – kėdutėj,
Tėtės rankom
prisuktoj ant rėmo,
veždavo bažnyčion.

Išleisdama Gyveniman, ji
į terbą įdėjo duonos kriaukšlę
ir įsakmiai paliepė:

– Mylėk savo artimą
kaip pats save.

Bet kaip mylėt man tą,
kuris spjaudo į akis,
Mama?..

– Tau pavyks, sūnau,
pavyks – eik…

Ir man pavyksta,
vis dažniau pavyksta.

Man pavyko,

Mama!

!!!