– Taute! Nemiegok! Aš jau trečia kartą tavęs klausiu, kokios trys pagrindinės Didžiosios Prancūzijos revoliucijos priežastys?
Pakėliau akis į laikrodį ir kandžiai šyptelėjau. Lygiai 30 sekundžių. Žinojau, kad laikrodis rodo tikslutėlaičiai, nes mokytojas čia buvo visiškas pedantas. 25 sekundės.
– Mokytojau, aš labai jus gerbiu, bet man į tą sušiktą istoriją nusispjaut, po velnių!
Dešimt, devynios aštuonios septynios... Girdėjau, kad rėkė, bet nesidomėjau ką. Trys, du, vienas... Džirrr..! Ach tas gergždukas...
Na, laikas pabūti gerute. Mandagiai nepasisveikinau su kiekvienu mokytoju, kiekviena valytoja ar budinčiąja. Užsimečiau striukę ir taip pat mandagiai eidama lauk su visais jais neatsisveikinau.
Manęs jau laukė Artis.
– Sveika, saulyt, – padavė šalmą. – Na, kur varom?
– Lyg nežinotum! – priėjau artyn jo.
Jis atsistojo ir jau norėjo mane pabučiuoti keleto klasiokų akivaizdoje, bet užpykus vožtelėjau jam per veidą.
– Ei, ei... Ramiau mergyt. Sėsk, varom.
Pašaipiai šyptelėjau ir atsisėdau už jo. Tada švelniai apkabinau jį per liemenį, ir mudu dingome iš gerai stebimos mokyklos teritorijos.
Sustojo netoli mano namų. Nulipau, atidaviau šalmą ir keletą niekučių. Artis tik nusijuokė, griebė mano ranką ir prisitraukė mane artyn. Sėdėjau jo glėbyje ir kikenau.
– Man jau laikas, Arti. Ačiū tau. Už viską, – šyptelėjau.
– Iki, Taute. Ateik čia apie septintą.
– Stengsiuosi, – pamojavau ir patraukiau namų link.
Pasiėmusi veidrodėlį tvarkiausi plaukus: surišau juos į dvi kasas, paskui nusivaliau tušą ir žalius akių šešėlius. Išsivėriau išsišokančius auskarus ir vietoj jų pasidabinau mažomis boružėlėmis.
Dabar buvau kitas žmogus. Tautė – Mamos Mergaitė ir Tėčio Dukrelė.
– Kokia tu ankstyva, – pasisveikino tėtis.
– Kaip visada! – nusijuokiau ir nuėjau į savo idealų kambarį.
Iš spintos ištraukiau juodas kelnes ir žalią aptemptą kažkada pačios apnertą megztinį. Apsirengiau. Žvilgtelėjau į laikrodį. Penkios minutės po šeštos. Dar ankstoka...
Girdėjau, kaip suburzgė tėčio automobilis. Jis ir vėl išvažiuoja pas Andrėją. O aš? Kam aš rūpiu? Mama dar mažos manęs atsisakė ir susidėjusi lagaminus išdulkėjo pas kvailą milijonierių Aleksą!
Ei, kas per sentimentalumai... Artis, spėju, laukia. Laikas eiti.
Dar kartą nusišypsojau savo atvaizdui prieškambario veidrodyje ir išėjau pro duris. Artis šįkart atvažiavo su savo „kregždute“. Na, man dar geriau.
Per visą kelionę automobiliu nepratarėme nė žodžio, tylėjo jis, tylėjau aš. Pokalbis užsimezgė tik bare, netoli mano mielosios mokyklos.
Nebuvom vieni – netrukus susirinko nemaža kompanija. Prie manęs prisidėjo Agnė su Juste, dar ir Giedra vėliau atėjo. Vaikinai pirko alkoholį, mes sėdėjom kiemelyje ir gėrėm. Augis skaldė iš koto verčiančius juokelius...
– Ei, chebra, davai, varom istoriko kabinetą nusiaubt? – pasiūliau.
Visi pokalbiai staiga nutilo. Nuo tokios netikėtos minties visiems atsijungė protas.
– Varom! – atkuto Gabrielė. Ji nemėgo istoriko, nes kažkada jis buvo išprievartavęs jos mamą, bet čia jau kita istorija.
– Jo! Davai! – pasipylė pritarimo šūksniai.
Taigi susirinkome visas dar bent kiek skysčio turinčias skardines ir butelius. Visi susispietėme krūvon ir patraukėme po mokyklos langais.
– Va! Čia jo kabinetas! – rėkė Arūnas rodydamas į uždarus pirmo aukšto langus.
Per šurmulį nieko nebegirdėjau. Mane supykino, atsimenu tik, kad nebeišlaikiau pusiausvyros.
Pirmas vaizdas, kurį pamačiau, buvo nuovada. Šalimais stovėjo siaubo apimtas tėtis, motina ir nustebęs Aleksas. Pastebėjau, kad tėtis su šlepetėmis. Jis turbūt taip skubėjo.
– Tėti, aš gera mergaitė... Aš to nedariau... – pralemenau.
– Melagė! – sustugo jis ir apsisukęs nuėjo prie keleto policininkų.
Mama apsiverkė ir išpuolė pro duris. Aleksas, žinoma, paskui. Mačiau, kaip jie peržiūrinėja vaizdo įrašus. Mačiau, kaip Audrius metė plytą, kaip pargriuvau, kaip artyn pripuolė Artis...
Nebežiūrėjau toliau, nes man susopo akis. Sugniaužiau kumščius ir nevėkšliškai pabandžiau jas patrinti. Smarkokai užsivožiau sau į nosį, pasipylė kraujas. Prišoko iš kažkur atsiradusi moteris raudona apranga...
Man pasidarė labai liūdna. Suvokiau, kad esu gerokai įkaušusi, persiverčiau ant kito šono ir jau susiruošiau miegoti, kai atėjo keletas uniformuotų vyriškių ir nuvedė mane į kitą patalpą.
Man rodė įvairias nevėkšliškai padarytas mano draugų fotografijas.
– Gabrielė Indimaitė, Audrius Vidžiūnas, Justė Brazdžiulytė... – tėvo liepta vardijau.
Galiausiai grįžome namo. Tėvas nuvedė į vonią ir kantriai mane prausė. Paskui apvilko pižama, pasodinęs iššukavo plaukus...
Miegojau geras dvi paras. Ilgai. Prie viso to dar ir seniai gydyta depresija atsinaujino...
– Labas, Taute. – pasisveikino pro duris įėjęs Artis.
– Tu? Kaip? 0 neradau žodžių.
– Taip, aš. Tai aš iškviečiau policiją. Aš paskambinau tavo tėvams... Nepyk, Taute. Aš nenorėjau, kad tu liktum kalta. Aš į tai nesivėliau. Aš geras žmogus...
Nutilau. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalimais ir apsikabino. Ilgai taip sėdėjom. Tada atsisukau į jį, užsimerkiau ir pakštelėjau į lūpas.
Artis skardžiai nusijuokė.
– Eime, tėtis išvirė arbatos.
Virtuvėje sėdėjo gerokai pražilęs tėvas.
– Tėti, aš gera mergaitė...
– Žinau, – nusišypsojo. Visi susėdome ir ėmėme gurkšnoti liepžiedžių arbatą bei kalbėti apie būsimas mamos ir Alekso skyrybas. Mat mama tėčiui pareiškė, kad ji nebegalinti gyventi be manęs ir jo. Stebėti, kaip tėvas smukdo mane žemyn. Taigi.
Tėtis pasiūlė jai dar kartą nupėdinti į santuokų biurą ir vėl tapti vyru ir žmona.
Na, ji sutiko. Taigi būsime didelė ir graži šeima.
Kada nors ir aš tokią turėsiu. Nes aš – gera mergaitė, tėti...
Dabar viskas gerai. Arčiui papasakojau apie save keistą baimę – baimę bučiuotis. O jis, pasirodo, yra labai supratingas ir niekada daugiau nevertė manęs to daryti.
Susitvarkiau savo gyvenimą: pakeičiau draugų ratą, gyvenimo būdą, išmečiau visus pankiškus drabužius ir aksesuarus. Viską.
Vakar nusipirkau mažą skardinę šviesiai mėlynų dažų ir ant savo baltų miegamojo durų užrašiau „Gera mergaitė“. Tam, kad daugiau niekada to nepamirščiau...