Santrauka:
ir rašosi rečiau, ir neįdomu jau.....
Vis retėjant poezijai rimsta nudegusios lūpos
Ir išdžiūsta minutės bei valandos gailiai nuobodžios
Tiktai lapai pavargę nuo vėjo nutupdami sukas
Šnabžda, čeža, kuždena po kojom lyg guodžias
Aš į rudenį slėpsiu suskirdusius pirštus bejėgius
Pasileidusi garbanas eisiu uždegt žvakę seną
Ant vaikystes kapų, kur girdi laiko girgždančius bėgius
Kur poezija amžių gražiausią many nugyveno
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-10-02 21:35:01
pavadinimas, tai neduok diev....
Anonimas
Sukurta: 2008-10-02 20:24:52
raminantis ir ilgesingas.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-01 23:00:15
Prisiminiau Marčėną, ačiū ;)
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2008-10-01 22:06:49
jaudinantis. Gal net ne senėjimas? Gal - pasipriešinimas jam?
Vartotojas (-a): Nuodai
Sukurta: 2008-10-01 20:44:47
Atvirai pasakius , komento nesupratau.
Anonimas
Sukurta: 2008-10-01 20:26:44
Na man abiejų posmelių pirmosios eilutės labiausiai patiko, bet toliau nebeišneša tos jų sunkios naštos likusios..eilius primena, kad senėjimas - neišvengiamas.