Vis retėjant poezijai rimsta nudegusios lūpos
Ir išdžiūsta minutės bei valandos gailiai nuobodžios
Tiktai lapai pavargę nuo vėjo nutupdami sukas
Šnabžda, čeža, kuždena po kojom lyg guodžias

Aš į rudenį slėpsiu suskirdusius pirštus bejėgius
Pasileidusi garbanas eisiu uždegt žvakę seną
Ant vaikystes kapų, kur girdi laiko girgždančius bėgius
Kur poezija amžių gražiausią many nugyveno