Nešuosi žodį aš krūtinėj,
Jis spurda – pajuntu.
Ir veržiasi versmėm šaltiniai,
Ir tvinsta iš krantų.
Vos paimu ant delno lašą –
Jam tūkstančiai varsų,
O šis lašelis – žodis prašo:
Tik pakylėk – esu!
Esu aš gyvas, kelk – pakviesiu
Šimtus jų iš širdies.
Ir aš keliu tą – lašą šviesų –
Tegu visiems kalbės!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2008-10-03 00:03:44
tiesiai į širdį tavasis žodis... :)
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-10-02 08:39:43
Malonu, kad gražiai laikosi mūsų ŽŽ tradicinių eilių "klubas" ir viena iš ryškesnių mūsų atstovių esi tu. Manau, kad, ŽŽ įsigalint inovacijoms, mums teks prašytis atskiros skilties, nes kitaip pastoviai kas nors maivysis ir kabinėsis.
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2008-10-01 06:04:33
Tu išnešiojai žodį gyvą,
Jis spardosi - jauti?
Tu įkvėpei kitam gyvybę
ne jau jie to nebeverti?
Pasidalindama tu praturtėji
juk tau ne milionai rūpi
o vienetuos - maža viltis ... :)
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-30 20:10:56
Barstyk, dalink, Eglute, žodelius, tegu jie šildo...
Anonimas
Sukurta: 2008-09-30 20:05:37
Jausminga. Nuotaika neįprasta. :)