Vandenynai lubose
Prisipildo dūmų ir karščio.
Ji vaizduotės medžių viršūnėm
Raita žirgais atneša naują versmę –
Laiko srovių link.

Mano kūnas žengia į priekį vienas,
Be minčių, be sielos.
Šimtais nepaliestų akių
Stebiu tų medžių ramybę.
Tokią paralyžiuotą ir bejausmę.

Kamienais bemiegiais,
Tirščiais putojančiais aplaistytom šaknim.
Tai jų dvasia giliai šerdy
Stingdo mirusiųjų gyvybę,
Neprižadinamą aukų.