Ir man dažnai taip būna:
Kai daug kalbu – svarbiausio neišgirsi.
Gal pažiūrėkit,
Kaip atrodanti Gudų giria,
Savęs nenorinti dalintis
Į dvi valstybes ar žemes.
Ji nuo Dubičių ir Marcinkonių,
Palietus Merkį, Nemuną
Ir peršokus per Katrą,
Atrodo, vis dar ieško Vytauto laikų –
Buvo, kai ją
Gudų Mede,
Kiti lig šiolei Gudo šalimi vadina.
Man nuostabu jos gerą įniršį matyt –
Jau iš anapus sienos išgirstu –
Maksimas Bahdanovičius nustebęs pats
Neleidžia praeičiai nurimti:

„Kai tik nerimas sieloj prabyla
Dėl Tėvynės kančių ir vargų,
Atminty Aušros Vartai iškyla
Ir kariai ant grėsmingų žirgų.

Trykšta putos, žirgams tiems šuoliuojant,
Lekia, veržias pirmyn šniokšdami.
Tai lietuviški vyčiai prajoja, –
Nesustos ties jokia kliūtimi“.

Ir švystelėjo jauno akimis Tamošius –
Man nuo peties ir varnas
Lyg strėlė į dangų – plast!
Nejaugi patys taip dainuot nemokam?
Matyti vyčius, jojančius toli?
Nejau nustojo gausti laikas
Varpais bažnyčių ir tautos būtim?
Gudų giria per Katrą šliaužia
Ir nušliaužia toli toli –
Per suslavėjusį lietuvį
Gudijos šaly.
O Dieve, atsidusk ir tu…
Aš puikiai suprantu –
Svarbiausia būti žmogumi.
Bet vis dėlto
Rečiau žegnoki kryžiumi šį kraštą.
Net atmintis čia sudejuoti moka,
Ir keista darosi, kai išgirsti,
Jog net ir vyčiai per dejonę skrieja – lekia.

„Gal, Tėvyne, jie skrieja ir lekia,
Ir pavyt nori savo vaikus,
Kur užmiršo tave, atsisakė
Ir uždėt leido pančius sunkius?

O jūs belskit kardais jų krūtinėn –
Tegu tapt svetimais neišdrįs!
Tepajunta, kaip naktį kankinas
Dėl gimtosios šalelės širdis“.

O Bahdanovičiau!
Dėkoju, kad išgirsti dar galiu –
Tavęs daugiau čia reikia nei bažnyčios.
Numetęs lazdą ieškau kardo,
Ketindamas pabelst į krūtines,
Išėjusiu atgal negrįžti.
Bet į rankas
Ir man, deja,
Ateina kryžius.

O skriekit, lėkit, būkit, vyčiai!
Žirgai težvanga brizgilais!
Kaip nuostabu man jus girdėt
Gudų šaly,
Beieškančioje protėvių laikų,
Prie suslavėjusių lietuvių,
Žemai – po kryžiais –
Ir aukštai virš jų.