Santrauka:
ivairūs jie...
Ir vėl rudenę naktys
dungstą žiburius juodu skaru.
Tyliai liūdi nuvytusias žolas,
nebedžiugina vasara peizažu žaliu.
Krykščia gerves aukštai paskėlį
Anas lekia laimes ješkot talyn.
Bet pavasarį jas ir vėlei
atskris gimton šalin.
Nepavydim jum, mieli paukščiai,
džiaugsmą skrydžių kely.
Mūsų nevilioja padungių aukščiai, –
esam laimingesni un žemes – savoj šaly.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-09-30 08:03:27
Kožna tarme yra vertybę. Tik iš jų bendrinę kalba semias savą stiprybes. Prarasma tarmes ir ana prades nykt, ba prades buitinei kalboj pasipildyt naujais barbarizmais, žodžiais iš tolimesnių kalbų. Todel unt tarmiškų kūrybų turem žiūrėt žymiai rimčiau. Pajieškat ir erdvesnių metafarų ir formų.
Malonus etiudas. Lauksma da.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-09-29 10:14:28
dungstą žiburius juodu skaru.
Gražiai pasakyta apie rudenio naktį.